Teisingumo psichologija: kas ko vertas

Sąlygos tokios: vienas iš eksperimento dalyvių siūlo dalybų proporcijas, o kitas priima jas arba ne. Jeigu priima - kiekvienas gauna po tokią dalį, kokią pasiūlė pirmasis. Jeigu ne - nė vienas negauna nė cento.

Pati protingiausia strategija abiem būtų, kad pirmasis pasilieka sau 9, o kitam duoda 1 dolerį. Kitas sutinka, nes antraip negauna nieko.

Vis dėlto praktikoje toks sprendimas pasitaikė itin retai. Mažiau nei dviejų dolerių siūlymas dažniausiai būdavo atmetamas. Vadinasi, žmogus už sugaištą laiką verčiau neima nieko, kad tik jo partneris nenusineštų pernelyg didelio kąsnio

. Kerštas gobšuoliui už jo egoizmą nuskriaustajam yra saldesnis nei doleris. Įdomiausia, kad siūlytojas tokį partnerio elgesį numato iš anksto. Jis supranta, kad būdamas antrojo žaidėjo vietoje elgtųsi taip pat.

Taigi pats dažniausias dalybų variantas - pasidalijimas perpus.

Vadinasi, šiame žaidime jo dalyviai renkasi ne tą variantą, kuris jiems naudingiausias, o tą, kuris jiems duoda kai ką nematerialaus - teisingumo jausmą. Beje, taip nutinka visose šalyse - JAV, Prancūzijoje, Rusijoje, Japonijoje...

Jei ne man, tai niekam

Galbūt padidinus sumą galima pasiekti racionalesnio varianto? Juk jeigu mums pasiūlytų pasidalyti milijoną dolerių, kažin ar atsisakytume iš dangaus krintančio šimto tūkstančių... Tačiau tokiose šalyse kaip Indonezija, kur pora dolerių yra visai neblogas trijų dienų uždarbis, atsitinka lygiai tas pats, kaip ir su dešimčia dolerių.

Atrodo, minėtame eksperimente realizuojamas žinomos alegorijos modelis: "Nereikia man antros karvės - verčiau tegu kaimyno nudvesia".

Taip elgiasi ne tik žmonės. Įdomus sutapimas, kad lygiai tą pačią dieną, kai atsistatydino Ričardas Grasas, du amerikiečių biologai paskelbė savo tyrimų rezultatus. Jie darė bandymus su beždžionėmis.

Gyvūnus eksperimentatoriai išmokė duoti akmenukus mainais į ėdalą. Už akmenėlį beždžionė gaudavo agurko griežinėlį. Beždžionės dirbo poromis, ir kol viena už savo akmenėlį gaudavo griežinėlį, tol viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Bet vos tik eksperimentatoriai pakeitė taisykles ir vienai iš beždžionių už akmenuką padavė vynuogę, o kitai - agurko, idilija sugriuvo. Susidūrusios su tokia neteisybe, nuskriaustosios liovėsi ėdusios agurkus, o 40 procentų atvejų visai jų "nebepirko".

Teisybės!

Kai vienai iš beždžionių padavė vynuogę šiaip sau, be akmenuko, padėtis dar labiau susikomplikavo: antroji piktai sviesdavo savo akmenėlį šalin.

Kitaip tariant, beždžionės užprotestuodavo prekybą (nepaisant to, kad agurko griežinėlis už akmenuką - visai neprastas sandėris) tik todėl, kad parodytų savo pasipiktinimą neteisybe - kaimynės "nesąžiningai užgyventu turtu". Jeigu beždžionė - kaip eksperimente su 10 dolerių - būtų galėjusi pakenkti kaimynei konfiskuodama jos vynuogę ir sykiu prarasdama savo griežinėlį, veikiausiai ji taip ir būtų padariusi.

Taigi ir žmonės, ir beždžionės siekia, kad uždarbis (o ypač kai jis ne tavo, o kolegos) būtų teisingas - gautas sąžiningai.

Žaidime su 10 dolerių žmonėms buvo siūlomi pinigai, kad ir nedideli, tačiau už nieką - už kelias minutes, per kurias reikia pasakyti arba "taip", arba "ne". Neimti tau tiesiamų pinigėlių - neįprastas reiškinys, ir vis dėlto žmonės jį rinkosi, kad tik "nugalėtų teisybė".

Lygiai taip ir beždžionės. Juk ką tik jos manė, kad gauti gabalėlį agurko už akmenuką - visai gerai, bet liovėsi dalyvauti tokiuose mainuose, vos tik patyrė, jog kolega gauna vynuogę. Taigi beždžionės irgi patiria neteisybės jausmą. Šis jausmas veikiausiai - prigimtinis.

Kas ko vertas

Ar tai reiškia, kad mes norėtume, jog idealiame pasaulyje visi turėtų pinigų (arba vynuogių) po lygiai? Ne. Žmonės tik nori, kad kiekvienas gautų tai, ko sąžiningai nusipelnė. Tą įrodo kiek sudėtingesnis eksperimentas.

Pirmuoju atveju eksperimentatorius pats paskirdavo 10 dolerių dalytoją. O štai antruoju atveju prieš žaidimą dalytojas būdavo išrenkamas pagal kokį nors nesudėtingą psichologinį testą, kaip antai dėmesiui, reakcijos greitumui ar regimajai atminčiai įvertinti.

Taigi po testo eksperimentatorius paskelbia, kad piliečio A. duomenys geresni (nepaisant realaus rezultato), tad pinigus dalysiąs jis.

Pasirodo, kad šitokios taisyklės pilietį B. nuteikia kur kas nuolankiau: nė vienas dalybų varianto pasiūlymas, net ir pats kukliausias, nebuvo atmestas.

Šiuo atveju žmonės mano, kad pinigų dalytojas yra vertas privilegijuotos padėties, tad jo siūlomas ir jam naudingesnis dalybų variantas yra teisingas.

Trumpiau tariant, žmonės (ir beždžionės) norėtų, kad tarp subjekto nuopelnų ir atlyginimo už juos būtų racionalus santykis.

R. Graso atveju visuomenė šito ir pasigedo. Nors biržos direktorius dirbo savo darbą gerai, bet vis dėlto ne už visus 140 milijonų dolerių (nežinia, ką turi nuveikti žmogus, kad tiek gautų per metus - gal išrasti vaistus nuo vėžio?).

Grasas nebuvo nepakeičiamas - birža ir be jo nesužlugo. Be to, pasaulyje esama objektų, valdomų ir sunkiau nei birža...

Jauskite saiką, ponai

Šiame straipsnyje buvo užsiminta, kad eksperimentas su 10 dolerių visose šalyse duodavo daugmaž vienodus rezultatus. Vis dėlto kultūros tradicijos veikia teisingumo ir sąžiningumo sampratą.

Pavyzdžiui, JAV stambių įmonių vadovai uždirba kur kas daugiau nei Europoje ar Japonijoje, ir tai nieko nejaudina. Anot vieno amerikiečių ekonomisto, "didelių kompanijų vadovų atlyginimai, būdingi Amerikai, vokiečius pasiųstų į barikadas".

Nors iš klestinčių šalių tarpo didžiausias pajamas gauna amerikiečiai, apklausų rezultatai vienareikšmiškai byloja, kad pastarieji mažiausiai jaudinasi dėl lygybės.

Tikriausiai todėl, kad turtingumą JAV piliečiai įpratę laikyti iniciatyvumo, išmanymo, darbštumo išdava, o europiečiai turtą priskiria palankioms aplinkybėms, sėkmei.

Amerikiečiai vis dar tiki istorija apie vargšą berniuką iš landynių, kuris pradėjo nuo batų šveitimo ir savo sumanumo dėka tapo milijonieriumi. Ironiška, tačiau Ričardas Grasas iš tiesų yra kilęs iš neturtingos italų imigrantų darbininkų šeimos ir savarankiškai prasimušęs į žmones. Tačiau, matyt, ir amerikiečiams egzistuoja tam tikros ribos: taip,

Grasas - šaunuolis, puiku, jis prasimušė, betgi jauskite saiką, ponai!

Reikia reginio

Vis dėlto įdomu: kodėl niekieno nejaudina tas faktas, kad koks nors tenisininkas už vienerias rungtynes gauna daugiau nei, tarkime, mokslininkas

Nobelio premijos laureatas? Tikriausiai dėl to, kad sportininko pastangos matomos visiems, o ką savo laboratorijoje veikia mokslininkas - mažai kas nutuokia. Trūksta reginio.

Bet tai jau kita teisingumo psichologijos tema...

Išvertė Liana AMŠIEJIŪTĖ