Specialistė: savižudybės Lietuvoje jau 20 metų niekam neįdomios

„80 proc. resursų skiriama vaistams kompensuoti – jokios modernios paslaugos neprieinamos. [...] O teigiamas iniciatyvas dažniausiai įgyvendina nevyriausybinės organizacijos, priklausančios nuo privačių rėmėjų lėšų“, – pabrėžia ji.

Pagal savižudybių skaičių Lietuva yra viena pirmųjų pasaulyje, tačiau sąrašo pradžioje – ir Latvija, Estija, Ukraina, Baltarusija, Rusija, Vengrija, Slovėnija. Taip pat ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos narės.

Savižudybių psichosociologines priežastis tiriantys mokslininkai sako, kad minėtas šalis jungia panaši istorinė ir politinė patirtis, nuolatinės santvarkų pervartos, kurios palieka žmones kabintis į gyvenimą visiškai sujauktoje aplinkoje.

Tačiau kai kurios panašią patirtį išgyvenusios šalys vis dėlto sugebėjo savižudybių protrūkio išvengti arba jį suvaldyti, pvz., buvusi Rytų Vokietija arba iš dalies Čekija. Mokslininkai sutaria, kad socialinė sąranga, istorinė patirtis ar religijos reikšmė turi labai didelę įtaką savižudybių skaičiui. Tačiau bet kokiu atveju galima reikšmingai pakeisti situaciją pasitelkus politines priemones.

Viena iš priežasčių – alkoholis

„Galima imtis įvairiausių priemonių tiek prevencijai, tiek intervencijai. Bet jos bus sėkmingos tik tuo atveju, jei tai bus valstybinės strategijos dalis, nes skirtingi lygmenys turi būti sujungti. Žinoma, reikia atitinkamo finansavimo“, – sako Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Psichikos sveikatos skyriuje dirbantis daktaras Matthijs Muijenas.

Pasak specialisto, savižudybių priežastys įvairiuose pasaulio regionuose gali būti labai skirtingos. Tačiau beveik visada tai bendros psichikos sveikatos konteksto dalis. Neatsitiktinai geriausių rezultatų pasiekia būtent tos šalys, kurios gerina visų psichikos sveikatos paslaugų kokybę ir prieinamumą.

„Tyrimai rodo, kad su savižudybėmis gerai tvarkosi šalys, kuriose yra išvystytos ir prieinamos psichikos sveikatos paslaugos. Šios dvi sritys labai susijusios. Tokios šalys – pvz., Suomija, Norvegija, Anglija, Danija, Olandija, kai kurie Vokietijos ir Prancūzijos regionai“, – teigia PSO specialistas. Anot jo, šios šalys turi geras savižudybių prevencijos programas, integruotas į visą psichikos sveikatos sistemą, ir yra pajėgios tai finansuoti.

Žinoma, tokios paslaugos yra brangios ir joms sukurti reikia daug laiko. Tačiau tam būtina ryžtis siekiant sumažinti ne tik savižudybių, bet ir visų kitų psichikos sutrikimų lygį. Taigi tai fundamentalus ir sisteminis darbas. Tačiau kartais gali padėti ir gana paprasti dalykai. Tereikia išanalizuoti dažniausiai pasitaikančias savižudybių aplinkybes.

M. Muijenas pabrėžia, kad labai dažnai savižudybės susijusios su alkoholio vartojimu. Tyrimai rodo, kad šalyse, kur alkoholis yra rimta socialinė problema, savižudybių daug daugiau. Pavyzdys, anot jo, galėtų būti ir Lietuva, Baltarusija, Rusija.

„Labai geras pavyzdys – Michailo Gorbačiovo laikų Sovietų Sąjunga, kai jis vykdė visuomenės sveikatos reformą ir sumažino stiprių alkoholinių gėrimų prieinamumą. Rezultatai savižudybių srityje buvo akivaizdūs ir labai staigūs“, – sako PSO specialistas. Tačiau, jo teigimu, kai tik šie įstatymai nustojo galioti, alkoholio suvartojimas ir savižudybių skaičius šoktelėjo. Taigi tai labai akivaizdus įrodymas, kad tokios priemonės veikia.

Reikia mokyti ir gydytojus, ir visuomenę

Be alkoholio yra ir kitų pavyzdžių. Štai Anglijoje pastebėta, kad savižudybei dažnai pasirenkami skausmą malšinantys vaistai. Todėl buvo nuspręsta riboti tam tikrų medikamentų pardavimo vienu metu kiekį. Kitose šalyse užtverti išėjimai ant aukštų namų stogų ar apsunkintas priėjimas prie tiltų. Visa tai taip pat duoda šiokį tokį poveikį ir, žinoma, svarbu tai, kaip mes kalbame apie savižudybes, kaip apie jas informuojame. Tai taip pat gali turėti įtakos ir lemti, kaip šį veiksmą vertins sunkumų patiriantis žmogus.

Pasak M. Muijeno, šalys turi daug dėmesio skirti ir savižudybių intervencijai, t. y. rūpintis žmonėmis, kurie jau yra bandę nusižudyti, nes išlieka didelė rizika, kad jų elgesys kartosis. Turint galvoje, kad apie 90 proc. bandymų žudytis būna nesėkmingi, rizikos grupę galima aiškiai identifikuoti ir suteikti reikalingą pagalbą. Kad tai efektyvu, taip pat rodo akivaizdūs pavyzdžiai.

„Vokietijoje, Niurnberge, buvo vykdoma aktyvi šeimos gydytojų apmokymų programa ir informacinė kampanija visai visuomenei. Skirtumas tarp Niurnbergo ir kitų Vokietijos regionų tapo akivaizdus. Taigi informacija ir gydymas iš tiesų veikia“, – pabrėžia M. Muijenas.

Specialios telefono linijos – veiksmingos

„Kvebeke, Kanadoje, savižudybių skaičius per paskutinius 12 metų mažėjo visose amžiaus grupėse gana ryškiai. Tai tikrai geras pavyzdys, kaip investicijos į prevenciją pasiteisina, – sako Brianas Mishara, Kvebeko universiteto Savižudybių ir eutanazijos tyrimų centro direktorius. Jis pabrėžia, kad visų minėtų rezultatų pavyko pasiekti taikant kompleksines priemones, nukreiptas ne tik į specialias tarnybas, bet ir į visą visuomenę, mokant ją atpažinti savižudybės ženklus ir suteikti žinių, kaip tokiu atveju elgtis ir kur kreiptis.

B. Mishara pasakoja, kad programa apima daugybę paslaugų: nuo specialių telefono linijų iki priežiūros po bandymo nusižudyti. Pvz., Kvebeke, sako centro direktorius, buvo apmokyta 30 tūkst. žmonių, kad jie galėtų atpažinti savižudybės riziką. Šie žmonės dirbo mokyklose, švietimo, sveikatos įstaigose.

„Taip pat nuolat vyksta socialinių reklamų kampanijos, per kurias žmonėms perduodama žinia, kad savižudybė nėra išeitis, kad galima kreiptis pagalbos, – tvirtina B. Mishara. – O jei kažkas prasitaria apie savižudybę, reikia nevengti šitos temos, aiškiai apie tai kalbėti, rimtai vertinti užuominas ir ženklus.“

Efektyvios priemonės nebūtinai yra labai brangios. B. Mishara sako, kad Belgijoje atlikti tyrimai rodo, jog ypač veiksminga prevencinė priemonė yra nuolat veikiančios telefono linijos, į kurias savižudiškų minčių turintys žmonės gali skambinti per patį emocinės krizės įkarštį. O profesionalios pagalbos kartais tenka laukti keletą dienų ar net savaičių.

Psichikos sutrikimai pagydomi kaip ir fizinės ligos

„Linija populiari, nes ji visada pasiekiama, anonimiška ir nemokama, – tikina Kirsten Pauels, didžiausios savižudybių prevencijos linijos Belgijoje, Flandrijos regione, vadovė. – Be to, žmonėms, kuriems sunku kalbėti apie jausmus, paprasčiau tai daryti nematant pašnekovo ir anonimiškai. Jie jaučiasi saugiau.“

Pasak linijos vadovės, svarbu, kad ten paprastai budi savanoriai, jų motyvacija kitokia. „Bet tai tik mažas žingsnis, tik pokalbis, kuris gali padėti tą akimirką, tačiau neišsprendžia problemos. Tam jau reikia profesionalesnės specialistų pagalbos“, – tvirtina ji.

Belgija taip pat viena iš tų šalių, kur prevencinė savižudybių programa vykdoma nacionaliniu mastu. Per 10 metų nuo pirmo prevencinio plano pradžios rodikliai Flandrijos regione sumažėjo 8 proc. Telefono linijos vadovė K. Pauels pasakoja, kad naujame plane akcentuojami ne vien savižudybių rodikliai, bet ir bendra žmonių savijauta.

„Mes bandome paskatinti žmones kalbėti apie jausmus ir psichologines problemas. Tai turi būti taip įprasta, kaip nueiti pas gydytoją, susirgus fizine liga. Problema, kad žmonėms gėda, nepatogu apie tai kalbėti. O tai juk taip pat negalavimas“, – tikina ji. K. Pauels sako, kad jie kovoja su stereotipais, kuriais apgaubti psichikos sutrikimai. Tai gali nutikti bet kam ir yra išsprendžiama arba bent jau kontroliuojama problema, kaip ir daugelis fizinių ligų.

Nekreipiame dėmesio į žmonių jausmus ir būsenas

Australijoje veikiančios pagalbos linijos vadovė Dawn O`Neil idėjų konferencijoje „Teddex“ stebėjosi, kiek daug pastangų dedame ir kiek daug galime, kai mus ištinka gamtinė ar kokia kita katastrofa – sugebame mobilizuoti jėgas ir spręsti problemas. O nuo depresijos kenčiančius ar galvojančius apie savižudybę žmones, taip pat net jau bandžiusius pasitraukti iš gyvenimo paliekame vienus. Geriausiu atveju iki kitos gydytojo konsultacijos.

D. O`Neil primena statistiką – pasaulyje kažkas nusižudo kas 40 sekundžių. Per pastarąjį dešimtmetį gerokai daugiau žmonių mirti pasirinko patys, nei žuvo kariniuose konfliktuose. O jaunuolių grupėje tai viena iš keturių dažniausių mirties priežasčių.

„Mes esame apsistatę gesintuvais, pasižymėję atsarginius išėjimus ir susibraižę planus įvairiems nelaimės atvejams, tačiau nepasižiūrime, kaip jaučiasi šalia sėdintis žmogus, ir savo pačių būsenai dažnai neskiriame laiko“, – tvirtina D. O`Neil. Idėjų konferencijoje „Teddex“ ji kalbėjo apie poreikį kurti kažką panašaus į pirmąją savižudybių prevencijos pagalbą. Ir ji turi būti tokia pat savaime suprantama, kaip ir gaisro gesinimo taisyklės.

Per 20 metų Lietuvoje beveik nieko nenuveikta

Lietuvoje savižudybių statistika renkama nuo tarpukario. Tuomet, kitaip nei dabar, daugiau žmonių nusižudydavo mieste, o kaimuose padėtis buvo stabili. Dabar viskas apsivertė. O ir pats nusižudžiusiųjų skaičius gerokai didesnis. Kodėl Lietuvoje ir visame Rytų Europos regione žmonės taip dažnai patys renkasi mirtį ir kodėl mums sunkiai sekasi padėtį suvaldyti?

Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė sako, kad jau daugiau kaip prieš 100 metų mokslas įvardijo, kad savižudybių rodikliai labai priklauso nuo visuomenės būklės (sveikatos, psichikos sveikatos, dvasinės sveikatos). Anot jos, jei vyksta labai smarkūs, radikalūs pokyčiai, visuomenę ištinka anomijos (kai nusistovėjusios taisyklės staiga nebegalioja) būsena.

Anomijos teoriją pasiūlė garsus sociologas Emilis Durkheimas. Pasak D. Gailienės, ji iš dalies paaiškina Lietuvos ir kitų posovietinių šalių padėtį. Trys okupacijos, sovietinės visuomenės formavimas, vėliau staigus perėjimas į visiškai naują sistemą – visa tai daliai visuomenės buvo per sunki užduotis. O pagalbos jokios. Iš pradžių dėl finansinių ir profesinių resursų stokos, o dabar jau galima kalbėti ir apie politinės valios trūkumą.

D. Gailienė ragina įvertinti, kas per 20 metų buvo nuveikta mūsų šalies gyvenime, politikoje, psichosocialinėje srityje. Rezultatas, jos įsitikinimu, labai blogas. „Alkoholio ribojimo įstatymas pavirto į karikatūrą. Jis buvo kažkada priimtas, bet darėsi vis palankesnis ir palankesnis alkoholio gamintojams“, – neslepia profesorė.

Taip pat, sako ji, 80 proc. resursų skiriama vaistams kompensuoti – jokios modernios paslaugos neprieinamos. „Tai kas, kad praėjo 20 metų? Tiek metų galima ką nors labai įnirtingai dirbti ir daug gero padaryti, o galima prakiurksoti arba tik savo naudos žiūrėti. Mes nesirūpinome tuo“, – piktinasi D. Gailienė. Be to, VU profesorės teigimu, teigiamas iniciatyvas Lietuvoje dažniausiai įgyvendina nevyriausybinės organizacijos, priklausančios nuo privačių rėmėjų lėšų.

Lietuvoje per metus nusižudo apie 1 000 žmonių. Tai daugiau aukų, nei nusineša eismo įvykiai, apie kuriuos kalbame kiekvieną dieną. Pagal mirtį pasirinkusių vyrų skaičių esame patys pirmi pasaulyje. Kitų šalių patirtis rodo, kad situacija galėtų keistis iš esmės. Tačiau tikrai ne be politinės valios.