Sudeginti kaukes: galimybė pažvelgt į tikrą ir nuogą savo mylimojo veidą

Ir to, kas įvyko, net nepavadinsi išdavyste; jaučiausi abstulbusi ir nusivylusi, kad Jokūbas pasirinko tą moterį savo sugulove", - sako Jundė. - Kad situacija keičiasi, nepastebėjau iš daugybės ženklų: gyvenęs steriliai it operacinėje, pagaliau tuštėjančiuos namuose (iškrenda vaikai, užaugus plunksnoms) jis įsitaisė šaltakraujų gyvūnų, kurių nereikia glostyti, prie kurių labai neprisiriši, labiau tik stebi, paskui pakeitė automobilį.

Paskui atsirado ji, Jokastė.

Nesusivokiau situacijoje net tada, kai narstydami graikų mitus, mudu aptarinėjome neištikimybę. Atviravau, kad ekstazę galiu pajusti tik iš pat pradžių sukrėsta vyro asmenybės.

O vyras, sakiau, nueina su pirma pasitaikiusia kekše, ir vargu ar joje ieško moters dvasios. Jokūbas prasitarė: "Jei vyras pasiima pirmą sutiktą kekšę, tai todėl, kad ji leidžia sau ir kūniškai pajusti orgazmą. O jau paskui galbūt jie susilieja ir dvasia".

Panorau ir aš susirasti kokį nors "kekšių", bet jau turėjau pakankamai patyrimo, kad atsitiktinė, "šuniška" sueitis yra gryna kančia ir gėda.

Jau pakankamai esu nusiaubta pavydo lyg taifūno, po kurio siela lieka it nyki pakrantė, nusėta negyvais paukščiais, žuvimis ir žaibo suskaldytomis palmėmis.

Atėjau pas Jokūbą į jo ofisą tada, kai jau ŽINOJAU.

Gal nebūtų prasidėjusi ta jausmų griūtis, jei ne tas mažas akmenukas - įžeidi replika.

Pasiskundžiau, kad susižalojau lūpas, įsikandau, kai gerokai pakaušusi susipainiojau suknios ligi žemės klostėse ir suklupau ant medinių laiptų (kurie man tąsyk tarsi detonuojančio pianino klavišai skambino "Atsiveikinimo simfoniją). Jokūbas pašmaikštavo: "Ką gi, bus sunkiau groti pučiamaisiais instrumentais". - "Ypač rožine fleita",- teko pridurti.

Tuomet prapliupau apie daugelį metų saviapgaulės, kai laikiau Jokūbą savo bičiuliu, o iš tikrųjų jo nėra ir niekada nebuvo; aš jį susigalvojau. Kaip viename filme vienišas anglas susigalvojo draugą - milžinišką baltą triušį Harvį. Tik su Harviu buvo linksmiau.

Aš užgniaužiau savyje moteriškumą, visas vibracijas kaip katė murkimą, nes maniau, jog po darbo Jokūbas skuba namo, nes šeima jam šventa, esąs pareigos žmogus, dievinąs savo dukras.

"Aš mylėjau tave kaip žmogų, nes seksualinių gigantų daug, be to, meilė ir seksas man buvo nesusiejami.

Na, pilnatvę išgyvenau tik su pirmuoju meilužiu, kuris skverbėsi į mane kaip ir kitos nuostabios pasaulio bei Dievo pajautos, ir mylėdavomės taip sveikai, gamtiškai, be jokių įmantrybių.

Jo raumeningas kūnas bangavo kaip vandenynas, kol kūną ir sielą perverdavo amžinybės blyksnis.

"Tu tokia inteligentiška TAME, ir tau nereikia būti karštai, nes esi ypatingai moteriškai jautri", - sakydavo mylimasis.

Neprisipažinau Jokūbui nieku gyvu, kad nedrįsau apie jį net galvot kaip apie vyrą: galbūt lyg įdagas sieloje liko motinos žodžiai: "Iš tavęs visi norės tik pasijuokti, pasityčioti".

O galbūt buvau pavertusi Jokūbą savotišku stabu, kurio asmenybė ir veidas, vos pavyksta juos indentifikuoti, praranda apybraižas.

Jis buvo sakęs: "Yra grupė žiaurių apsimetėlių, kurios pražudo vyrus ir tautas, valstybes, - ir grupė "amžinųjų" moterų, kurios visa priverčia kitaip išgyventi - ir sutvirtina, ir prikelia.

Pasaulio galingaisiais, politikais, menininkais tampa tie, kurie iš tiesų turi savo amžinąją moterį. Ir netekęs karūnos gauna tai, kas svarbiausia gyvenime - gauna Ją.

Moterys nėra stipresnė lytis, bet tai ta, kuri leidžia priešingai lyčiai realizuoti savo stiprybę". Aš maniau, kad "amžinąja" moterimi Jokūbui yra jo žmona.

- "Kaip tu su ja susimetei?" - "Silpnumo akimirką. O paskui pasijutau stiprus. Bet ko gi tu pyksti, Junde? Mudu sieja jausmas, esame vieno archetipo". - Tiesa, jūsų santykiai neturi ateities, bet esu įskaudinta tavo pasirinkimo; verčiau "tvarkytum" Osamos bin Ladeno mulą.

Keli kilogramai grimo, bet jos veidas atrodo beviltiškai susidėvėjęs, ir visa jos plokščia stambiakaulė povyza turi kažką atgrąsaus. Tavo žmonos daug gražesnė figūra". - "Tikra tiesa". - Ir kai išgirdau iš "mobiliako" sklindant jos žemą, bjaurų balsą, isterišką ir valdingą kaip išprotėjusios motinos, o tu, mačiau, gūžiesi ir krūpčioji kaip triušis prieš smauglį...

Ar tave tai užveda?" - "Na, bet sutik, Jokastė - talentinga". - "Taip, provincijos teatro kontekste.

Mes nieko kita ir nematėm - nei Lorenso Olivje, nei Gretos Garbo. Ir aš talentinga, ar ne? Karalienės jai nesuvaidint - tik aukas ir pamišėles, dar motušę Kuraž.

Manau, vidutiniški aktoriai nekuria vaidmenų - vaidmenys kuria juos. Galingas dramaturgo tekstas neša kaip srautas ir jie, tartum ištikti epilepsijos, konvulsyviai tai perteikia. Ir ji tave persekioja labiau, negu aš, taip ir šmaižioja aplink tavo ofisą, kuo turėjau bėdos įsitikinti.

Kaip supratau iš tavo elgesio, ji tau jau va!" - brūkšteliu per gerklę. - "O tu įžvalgi".

"Ak, štai kas. Galbūt jis, turėdamas inteligentišką, subtilią žmoną, visada buvęs laisvas ir nepažeidžiamas, yra sužavėtas, kad pagaliau kažkas sprendžia už jį ir jį valdo?

Galbūt Jokastės kaukė veikia jį taip, kad nebesvarbu kas po ja.

Tie viliojimo ritualai - kaip gervių šokis, tik žmonių pasaulyje gundo patelės. Jau nebežinau, kokiu mąstu ji aktorė, kokiu - šliundra.

O galbūt Jokūbas pavergtas jausmo, jog štai ta, siautėjanti scenoje, valdo publiką, kelis šimtus, o jis gali turėti ją kada nori. Tai glosto savimeilę.

Rašytojas sako: mylime žmogų už tai, ką galime apie jį parašyti.

Manau, kad ta artistė meilės akto metu nesąmoningai arba tikslingai prisimena ir atkuria scenas iš spektaklių - jojimo mustangu per prerijas įgūdžius ar nekaltos mergelės judesius, impresionistines viešnamio mergų pozas, ir joks vyras niekada nesupras, ką iš tiesų ta moteris jaučia, jiems neduotos tokios įžvalgos.

O ir nesvarbu. Svarbu, ką jie vaizduojasi; juk dingus iš Luvro Monos Lizos paveikslui, dauguma Paryžiaus beprotnamio pacientų prisipažino buvę Lizos meilužiais..."

"Dievas mato, niekada gyvenime nesu taip blogai kalbėjusi vyrui apie moterį.

Jaučiausi klaikiai, bet ir pagaliau suaugusi. Iki šiol buvau visiškai infantili, tik stengiausi nieko neįskaudinti. Jokūbas pasivijo mane, įsėdau jį jo automobilį.

Tetroškau prie jo prisišlieti, uosdama jo kvapą, bet jaučiau savotišką pasišlykštėjimą, tarsi jis būtų ja impregnuotas. Kažkoks persisotinimas, net pasibodėjimas ir abuojumus sklido iš jo.

Jis tik papasakojo apie savo vaikus ir įgytas reptilijas, o man išlipant iš automobilio paprašė netrenkti durelėmis. Na, jeigu jis dabar nuvažiavo pas ją, prireiks nemažos alkoholio dozės, kad jam kas nors su ja pavyktų".

"Likau viena, ir sveiko proto balselis kuždėjo: na, kokias gi aš jai priskirčiau galias? Jokūbui išsitarus, kad esu nestandartinio mąstymo, pernelyg panirau į antologijas apie mitus ir laukinių mąstymą.

Vaizdavausi Jokastę kaip indėnų hapų genties Žvėrių Motiną: kas ją sutinka kruvinais drabužiais, taip išsigąsta, kad patiria erekciją, o ji, tuo pasinaudojusi, išprievartauja jį ir vėliau apdovanoja sėkme medžioklėje.

Pagaliau vieną rytą pasijutau lyg kažkas manyje švilpautų lengvutį medžioklės motyvą..."

"Su Jokaste nepasivaržysi, pamaniau, išvydusi ją šmaižiojant Jokūbo teritorijoje. Bet kodėl? Juk kiek stebėjau ją vaidinant, ji visada man asociavosi su žiurke, nes jos dulkėtos palerinos, skrybėlaitės priminė žiurkės odą.

Perskaičiusi romaną "Žiurkinas" susižavėjau citata: "Tavyje pabudo stiprus nuosavybės jausmas, bet juk nebesi jaunas žiurkinas.

Tupi perkreipta į šoną galva ir žiūri, kaip jauniklis žiurkinas meilinasi tavo patelei. Ji nugriebė vištos galvą, kurią susižvejojai kanale, ir su jaunuoju patinu ėda gardžias smegenis".

Tuomet sugalvojau planą, turėjusį demaskuoti Jokastę, atskleidžiant tikrąjį jos veidą.

Ji itin savininkiškai sergėjo savo vyrelį, bet tai jai netrukdė duotis su svetimais vyrais.

Štai kaip būtų lengva Staselį prisivilioti, tarkim, į nutriušusius saviveiklinio teatrėlio užkulisius, jos žmonos grimo kambarį su pudros ir skaitylų jūra, nutaikyti progą, kai ji netikėtai gali čia užklysti.

Taip ryškiai įsivaizdavau žvakių šviesos įrėmintą sceną: mes įnirtingai glamžuojamės su Staseliu, jis parpuolęs prieš pusnuogę mane ant kelių (kažkada, beje, buvo įvykusi vos ne šio primityvaus spektaklio repeticija), ir staiga įsiveržia Jokastė, stambiose skalbėjos plaštakose laikydama cigarilės kandiklį.

Ji išvysta mizansceną ir, instiktyviai įsitvėrusi bordo spalvos užuolaidos, ją nuplėšia. Įniršusi ima mušti, plakti šiurkščiu audeklu susipynusius mudviejų su jos nuosavybe kūnus, apvirsta žvakidė ir užuolaidos įsiliepsnoja...

Tai vaizduotis buvo nesunku, turint omeny bajoriškos kilmės Jokastės geneologiją, menininkų dinastiją, kur netrūksta kokainistų, netradicinės orientacijos dailininkų ir šiaip moralinių idiotų. Net jos vardas primina majorių papročius; šios laukinių genties asmenvardžiai išreiškia tėvų, duodančių vaikui vardą, proto būklę."

"Nuo šios egzekucijos - "spąstų žiurkei" mane sulaikė mintis, kad Jokastė yra už mane nepalyginti stipresnė fiziškai. Ir be to, kam mokėti tokią kainą už galimą Jokūbo panieką ir atjautą demaskuotajai?

Pasirinkau vienintelį galimą variantą: mudu su Jokūbu juk susitarėme, kad jis man surengs romantišką atsiveikinimo vakarėlį.

Pasivaikščiosime prie jūros kaip pirmąsyk susitikę vyras ir moteris, pakalbėsime apie studijų metus, meną, gyvūnus, ir išsiskirsime visiems laikams. Jei jam užtektų drąsos, man tai turėtų būti išsivadavimas iš milžiniškos priklausomybės, įrodymas, kad jis gali į mane žiūrėti ir kitomis, gal nuo geismo apžilpusiomis akimis.

Kuomet bevertė pasirodytų dramatiška Jokastės isteriška frazė iš vieno spektaklio: "Aš suprantu, kad net kitos moters glėby jis priklauso tik man!" Ir svarbiausia man būtų ne kūniškas ryšys, ne pirmykštės urvinės patelės pergalė, - bet galimybė pažvelgt į tikrą ir nuogą savo mylimojo veidą.

Sudeginti kaukes.