Septyniolikmetei: nesu Tau nei draugė, nei mama, nei psichologė

Nežinau Tavo vardo, nesu Tau nei draugė, nei mama, nei psichologė, bet vis tiek manau, kad pažįstu Tavo širdį geriau, nei galėtum manim patikėti.

Man 38-eri. Auginu dvi dukras, dvi jautrias sielas. Turiu įstabaus grožio draugę, vyresnę už Tave, mylinčią be atsako ir, deja, kartais svajojančią apie mirtį. Turiu mamą, kuri jaučiasi vieniša. Turiu širdį, kurią kartais skauda. Todėl leisk man kai ką Tau pasakyti.

Negaliu ir nenoriu Tau patarinėti, ką turėtum galvoti ir jausti. Tu, aš, tos trys moterys, kurių istorijos čia aprašytos, dar trys milijonai... - kas gali suskaičiuoti? - meilę be atsako išgyvenusių žmonių - skirtingi, ir jų meilės skirtingos, ir kitokia patirtis... Tačiau kiekvienas iš mūsų, jeigu tik norime, visada galime rasti šiaudą. Jeigu nėra šiaudo - reikia traukti save už plaukų, kaip darė garsusis Miunhauzenas.

Viltis - ne durnių motina. Atvirkščiai. Turi būti stiprus, kad išsilaikytum už šiaudo. Neįmanoma būti laimingam, jeigu neturi vilties. O Tu juk nori būti laiminga...

Aš iš meilės nesižudžiau, bet atsako į savo jausmus esu nesulaukusi, ir ne kartą. Jeigu būčiau dėl to ant savęs pykusi ir bandžiusi atsakyti sau į klausimą KODĖL, tai ir šiandien būčiau nelaiminga. Bet man nepatinka būti nelaimingai. O Tau?..

Jeigu Tau nepatinka būti nelaimingai, tai... nebūk. Nekankink savęs klausinėdama, kodėl jis tave paliko, kodėl nebemyli, kas atsitiko ir kas dėl to kaltas. Kas gali duoti objektyvų atsakymą?..

Ar Tau labai svarbu, kas pirmiau atsirado - višta ar kiaušinis? Atsirado, ir viskas. Gyvenkim toliau.

Žinai, mes su dukra vakarais, sulindusios į lovą, mėgstam paplepėti apie meilę, "apie bernus"... Po to, kai laikraštyje perskaičiau, ką padarei neištvėrusi ilgesio, savo dukters paklausiau: "Kaip manai, ar tu pažinsi meilę, kai ji ateis?"

Juk žmonės meilę dažnai painioja su įpročiu, prisirišimu, egoizmu, noru valdyti, baime būti vienam, savarankiškam, baime būti atsakingam už savo gyvenimą.

Meilė teikia džiaugsmą. Jeigu kankiniesi - tai kažkas kita, ką reikia perprasti ir padaryti išvadas. Jeigu rasi jėgų pavadinti savo jausmą tikruoju vardu, galėsi viską pakeisti.

Kai žiūriu į savo mylimus žmones ir man nuo to žiūrėjimo gera, žinau, kad tai meilė. Jeigu bloga - tai kažkas kita. Ir tai ne jų kaltė.

Man būna labai sunku išleisti savo dukrą į ekskursiją. Aš bijau. Verčiau jau ji liktų namie, nes taip man būtų ramiau. Tai ne meilė. Tai egoizmas. Pataikavimas savo baimei prarasti. Prarasti galima tik tai, kas tau priklauso. Todėl aš išleidžiu. Nerimauju. Raminu save galvodama apie tai, kaip jai dabar smagu su draugais. Ir kai ji grįžta laiminga, mano širdyje skraido drugeliai. Tai meilė.

Man kartais irgi atrodo, kad visi manęs nemyli. Bet aš žinau, ką tai reiškia: aš nemyliu visų. Nes nemyliu pati savęs. Tai tas pats. O kai man atrodo, kad visi aplinkui "kažkokie pikti", žinau, kad tai aš pykstu ant visų aplinkui. Kai žinai - gali keistis.

Neradusi atsakymo, ką daryti su savo skausmu, Tu nutarei tiesiog išjungti šviesą. Arba norėjai Jam įrodyti, kaip žiauriai jis elgiasi su Tavimi. Tačiau ne jis su Tavimi žiauriai elgiasi, o Tu pati...

Už ką save nubaudei?

Jeigu tarp judviejų buvo graži draugystė, pamojuok jam ranka. Ne pykdama, ne aukodamasi, o padėkodama už tai, kas buvo gražaus. Įsivaizduok, jog sėdi į traukinį ir išvyksti iš miesto, kuriame dingo elektra. Tau sunku atsisveikinti, bet... čia niekas Tau nebešviečia. Kita stotelė bus saulėta. Be to, niekada nežinai, kas Tave pasitiks perone...