"Savąjį pažinčiau iš tolo"

Visi geri vyrai jau "užimti", o bendraujant su atlikusiais erzina smulkmenos: neūkiškumas, nesavarankiškumas, kai tą vyrą reikia pastumt, į rankas įduoti plaktuką ar vinį, kad susiprastų pataisyt, kas kiaura.

Kai gyveni viena, išmoksti surinkti baldus, taisyti automobilį, televizijos anteną. Esi priversta ieškoti išeities", - sako Regina.

"Sugrąžinkite mane dešimt metų atgal, bet palikit dabartinį protą, - įsiterpia Laima. - Yra vienas žmogus, kuris per tą dešimtmetį užsiaugino ne pagurklį, o statusą, Vilniuje turi butą; tai mano praleistas "šansas". Anuomet branginau laisvę, nemedžiojau jaunikio, nesinorėjo gaišti laiko ir kažką iš gero žmogaus lipdyti.

Dažniausiai nesinori imti "molio", kuriame nepasireiškė nė viena talento molekulė, kuris yra inertiškas, ribotas, nejautrus.

Sakote, iš kiečiausio vyro nuolanki ir švelni moteris gali vyti virves? Nemokėjau apsimetinėti, manipuliuoti, nors žinau tas viliojimo technikas, nepanorau jomis pasinaudoti - tegu atranda ir įvertina tokią, kokia esu.

Aš patyriau aistrą, ketverius metus mylėjau žmogų, su kuriuo tikrai galėčiau būti. Jau pirmąjį vakarą būčiau sutikusi eiti į pasaulio kraštą... Ir šiandien nematau to žmogaus ydų.

Bet jo nėra šalia manęs; gal neatitinku jo kriterijų. Vis dar susitinkam, bet nekeliu jam ultimatumo: "Pasipiršk, arba... - išpažįsta Laima. - Laikui bėgant pasirinkimo ratas siaurėja, bet - paradoksas - užsideda filtrai. Kokio vyro norėčiau? Tai nenusakoma - savąjį turbūt pažinčiau iš kvapo..."

Apie esminį instinktą

"Man nesvarbu, kiek vyras uždirba, bet nervina kai kurių požiūris. Štai susitikome su Vytu, jis sako: "Aš irgi vienas.

Pasiilgstu šviežio šilto maisto ir kad man kojines kas išplautų". Žodžiu, žiūri į moterį kaip į buitinį prietaisą, - sako Regina. - Seksas jam irgi rutina, porą kartų per savaitę pagal grafiką. Sakė: "Neskubėkim, juk tas pats per tą patį"... Išmokyti? Tokie nenori būti mokomi...

Kartą giminės panūdo mane suvesti su Pranu per balių: sėdim, vyną gurkšnojam, ir jis virsta po stalu. O paskui atsigirdo giminaičių dejonė: "Negalėjo vieną dieną pakentėt negėręs"...

"Skaičiau sociologų samprotavimus: brandaus amžiaus moteriai asistuoti gali tik padugnės, mokslininkai arba valstybės tarnautojai. Menininkai - niekada, - sako Laima. - Nesu bohemiškos sielos, kompiuterininkai gyvena matricoje, o štai valstybės tarnautojai...

Išbandžiau savo kaimyną senbernį, jis labai skaniai gamina valgį. Bet iniciatyvos mane merginti - jokios.

Pasimylėjome, o siaubas - biologinė avarija, ir uždariau duris. Teta man piršo vieną žirgų augintoją: ir gražus, ir turtingas, ir talentingas... Nuvešianti mane supažindinti, sukergti kaip kokią kumelę.

Bet kodėl tuomet iki šiol vienišas? Turbūt su "pričiudais", kaip ir aš. Na, o jeigu viengungis iki keturiasdešimties gyvena su savo mamyte - verčiau iškart nusišauk! Nedrįsta ištrūkt iš motinos orbitos ir tapti vyru.

Tebėra "jos įsčių vaisius". O tokio infantilumas, asmeniniai trūkumai ar vidiniai demonai - gajesni už tarakonus."

Madam pasipuošė, bet eiti nėra kur

Laima sakė, kad iki trisdešimties ji eksperimentavo. Į pažinčių skelbimus atsiliepdavo "neradę savęs", "ieškantys prieglobsčio", taip sakant - riboto pakaltinamumo asmenys.

"Atrodo, visi rimti trisdešimtmečiai (gydytojai, mūrininkai) išvyksta į Airiją, Norvegiją, Ameriką... Štai mano vaikystės draugė lietuvį fiziką susimedžiojo Švedijoje, nuvykusi ten studijuoti.

Apie klasiokės darnią darbščių ūkininkų šeimą skaičiau laikraščiuose; dabar jos "lemtas" vyras išėjo pas jaunesnę, palikęs žmoną su trim vaikais...

Mane štai bičiuliai vilioja pereiti į "geresnį darbą", mat ten - vyriškas kolektyvas. Turėčiau kaip lapė į gaidyną įsisukt? Ištekėjusios bičiulės savotiškai "sąvadauja", pažindina su kokiu lokiu, kuris mano vardą tik iš šešto karto įsimena, ir po to pyksta, neįvykus "sąlyčiui": "Tau ką, seksualinio giganto reikia?"

Kitos draugės nustoja kvietusios į pokylius. Jeigu jau ateinu linksmintis, tai ir šoku, o jos stebeilija it į grobuonę, trokštančią iš jų teisėtąjį paveržti."

"Į naktinius klubus nenueisi - vaikų darželis. Vasarą iš pliažų ten susirenka apsinuoginusios penkiolikmetės. Atrodai tarp jų kaip mama, kaip juokinga "ciocė". Prostitučių miestas", - juokiasi Laima.

Pasakoja viename pažinčių klube aptikusi įvairiausią kontingentą: nuo tolimųjų reisų vairuotojų iki vienos nakties drugių, namie palikusių jungtuvių žiedą, ir keistų polinkių turinčių "maniakų" arba nuo kvaišalų apkvaitusių zombių.

"Tarp jų tikrai nerasi žmogaus, su kuriuo norėtųsi patylėti. Ir tokiuose klubuose neprisiverčiu gundomai atrodyti sukąstais dantimis, kaip vienos stomatologijos klinikos užrašas skelbia: "Šypsokis pasauliui..." - ironizuoja mergina.

Egoizmo rūšys

Klausiu netekėjusių merginų: "O mažos rankutės, apkabinančios kaklą? Motinystės instinktas?"

"Čia irgi yra daug stereotipų ir fanatiškų įsivaizdavimų. Štai skaičiau tokio Weiningerio mintis:

"Moteris apibrėžiama tik per seksualumą, nes jis apima visą jos kūną, tik tam tikrose vietose yra tankesnis, ji sujaudinama kiekvieno daikto visu kūno paviršiumi". Taip ir su motinyste: moteris matoma kaip reprodukcijos indas.

Man vaikai kelia nulį emocijų, - sako Regina. - Užauginti vaiką, kad jis pateisintų tavo lūkesčius, mylėtų tave - irgi egoizmas.

Mes ne prieš vaikus - tik norėtume jiems visko geriausio. Dėl jų tektų atsisakyti kelionių, dėl kurių esu tiesiog pamišusi, bet svarbiausia - vaikui reikia abiejų tėvų.

Nepaaiškinsi, kad tėtis pražuvo kažkur kalnuose. O sakyti teisybę: "Nustojo mus mylėjęs" - tai skaudinti vaiką ir jausti amžiną kaltę, kad to vyro nesulaikei..."

"Kiekvienas susikuria gyvenimą, kokio nori. Žinoma, mes pavydim moterims, kurios turi gražias šeimas.

Bet ima pyktis, kai nueini į svečius, o ten išblėsusi, išvargusi moterytė blaškosi nuo viryklės prie stalo, aptarnauja savo vyrelį, užsikėlusį kojas ant stalo, nuolat klykia ant neklaužadų vaikų.

Sako: "Kaip tau gerai, tu pati sau ponia".

Aš jai nesiskundžiu, jog ne visada vienatvė yra prabanga, kartais grįžti į tuščius namus ir neturi su kuo pasikalbėti, pasistatai kaktusą.

Jeigu tai moteriai patinka tarnauti, ji pasirinko, tai tegu nesiskundžia, nevaizduoja aukos. Sakau jai: "Tu viena, be savo "kankintojų ir tironų" ištvertum gal dvi savaites.

Po to gal pasijustum priėjusi mirties tašką.

Pasiilgtum tų išmėtytų kojinių ir mažytės triukšmingos savo artimųjų minios.

Kaip šventės, kuri vargina, bet visada su tavimi", - sako Laima. Ir abi merginos juokdamosi priduria: "Nors nejaučiame būtinybės kas valandą "skenuoti" kiekvieną praeinantį vyrą, mes ieškom, ieškom...

Turim dar "šarmo"!"