Santykių ribos. Perdėtas rūpestis ir uždraustos zonos

- Santykiai paprastai yra dviejų žmonių bendras projektas. Tačiau būna atvejų, kai peržengiama tam tikra asmeninės erdvės ar privatumo riba. Ar įmanoma tą ribą įvardyti?

- Manau, kad įmanoma. Santykiuose privatumo ir asmeninės erdvės riba peržengiama tada, kai partneriui, kuriuo mes rūpinamės, mūsų rūpestis jau kelia ne malonumą ir gerus jausmus, o neigiamus. Kiekvienam ta riba bus kitokia, siauresnė ar platesnė. Žmogui, kuris nuo vaikystės turi daug kompleksų, jautęs tėvų dėmesio trūkumą, riba gali būti platesnė. O labiau nepriklausomos ir pasitikinčios savimi asmenybės tą ribą labai greitai pajaus. Jie greičiau supras, kad „na, jau per daug“. Aš įsivaizduoju, kad ta riba ir momentas, kai ji peržengiama, labai priklauso ir nuo besirūpinančiojo savivertės.

- Ką vadintume šiurkščiu asmeninės erdvės ribų peržengimu?

- Šiurkštus ribų peržengimas būna tada, kai pradedami tikrini elektroniniai laiškai, žinutės telefone, kišamasi į darbo santykius su kolegomis, reikalaujama išsamių dienos ataskaitų. Ribų peržengimo laipsnis yra labai individualus kiekvienam, tiek tam, kuris jas peržengia, tiek tam, kurio ribos pažeidžiamos.

- Žinučių, socialinio tinklo paskyros tikrinimas kartais vadinamas tik smalsumu, nieko neieškant. Ar taip gali būti?

- Iš smalsumo patikrinti kito žmogaus laiškus ar žinutes - visiška netiesa. Tvirta asmenybė niekuomet nelįs į kito ribas, pasitikės savimi ir partneriu pakankamai, kad neieškotų kabliukų, ir net nekils noras tikrinti. Taip pat toks žmogus žinos ir savo ribas, todėl nenorės, kad jo privatumas taip pat būtų pažeistas. Iš smalsumo gali nusipirkti naują knygą, išbandyti naują sporto šaką, bet ne „pasivaikščioti“ po kito žmogaus asmenines ribas. Tai ne visai smalsumas, o kažkoks vidinis neįsisąmonintas noras kontroliuoti partnerį. Čia tinka sena tiesa: neatplėšk laiško, jeigu jis yra adresuotas ne tau, net jei tai koks nors šventinis sveikinimas abiem.

- Ar tai reiškia, kad kiekvieno ribų suvokimas yra labai skirtingas?

- Žinoma. Vienam žmogui klausimai, kaip sekėsi darbe, ką veikė ir panašiai, gali būti meilės ir rūpesčio išraiška. Kitam, kuris, sakykim, yra konfidencialus žmogus, pagal savo tam tikrą psichologinį ar asmenybinį tipą tai jau gali būti šiurkštus peržengimas. Gal jis negali atskleisti darbinių paslapčių, specifikos ir panašiai. Arba galvoja, kad jo darbinė veikla yra jo asmeninis ir labai individualus reikalas. Kalbant apie klausimus, galima pasidomėti, kas skambino ar kas parašė, bet daug kas priklauso nuo mūsų tono, klausimo formos, jo pateikimo. Galbūt kartu laukėte kokio skambučio, gal yra bėdų su giminaičiais ar ką nors planuojate. Kitas pavyzdys, labiau kasdienis, kai net kavos puodelis gaunamas į lovą kiekvieną rytą, nors žmogus galbūt dar nori pamiegoti, yra tam tikrų ribų peržengimas. Labai daug mielų gyvenimo detalių yra nutrinama ir nubanalinama iki beprotiško lygio ir galiausiai jos pradeda erzinti. Santykiuose toli gražu neišeina viskas natūraliai ir savaime reikia kūrybos, supratimo.

- Gal tai tiesiog perdėtas rūpestis, o ne ribų peržengimas?

- Viskas truputį panašu į uzurpaciją arba į nenatūralų rūpestį tuomet, kai žingsnis po žingsnio pažeidžiamos kito žmogaus interesų ribos. Kitaip tariant, jeigu aš rūpinuosi žmogumi, tai aš rūpinuosi juo tiek, kiek jaučiu, kad jam yra malonu. Yra kito žmogaus apsauga (rūpestis) ir yra perdėta apsauga. Jeigu kalbame apie santykius, tai turime prezumpciją, kad tai yra du suaugę žmonės. Vadinasi, turėtų būti dvi sveikos savarankiškos asmenybės. Norint saugoti kitą žmogų, stengiamasi daryti kažką, dėl ko antrai pusei yra gera. Kai prasideda perdėta apsauga, tai reiškia, kad aš maitinuosi energetiškai tuo, ką pats darau kitam žmogui. Ir man geriau ne dėl to, kad mano antrai pusei geriau, o dėl to, kad aš pats geriau jaučiuosi taip elgdamasis.

- Prie ko veda tas perdėtas rūpestis?

- Žmogus, perdėtai besirūpinantis partneriu, pradeda nuo jo priklausyti ir kartu varginti savo dėmesiu. Perdėta apsauga ir priklausomybė nuo partnerio iš tiesų yra ne kas kita, kaip savo tuštumos užpildymas. Savo norų ir poreikių patenkinimas. Taip elgiasi tas, kuris pats jaučiasi nesaugus, nesijaučia galįs būti su savo partneriu, nesijaučia to vertas. Nes jei aš nesirūpinu kitu, tai iš esmės neturiu ką veikti pats su savimi. Kai žmonės domisi vienas kito diena, kaip sekėsi ir noriai tuo dalijasi abu - viskas gerai. Bet kai pradedama kapstyti: o kas, o kaip, su kuo susitikai, apie ką kalbėjote, ką valgei, tai yra liguistas į nieką nevedančios priklausomybės pavyzdys. Juk galų gale ne kiekvieną dieną žmogus ir turi ką papasakoti. Gal ta diena buvo absoliučiai eilinė ir nieko tokio neįvyko.

- Ar priklausomybė nuo partnerio atsiranda tik dėl perdėto rūpesčio ir iš savų kompleksų?

- Ne tik. Priklausomybė gali atsirasti ir dėl to, kai išgyvenamas labai stiprus per didelės aistros laikotarpis santykių pradžioje. Tuo metu, kol dar išgyvename tą liguistai rožinį periodą, laikas tarsi suskyla į dvi dalis, iki partnerio atsiradimo mūsų gyvenime ir po jo. Mes labai savanoriškai įnyrame į tai, tuo gyvename, nebegalime nei būti vieni, nei liūdėti. Tos stiprios emocijos užpildo tą vidinę tuštumą, o partneriai labai įsikabina vienas į kitą. Tačiau po kurio laiko, kai aistra išblėsta ir grįžtama į savo sveiką protą, vienas iš partnerių truputį atsišlieja, jau nori šiek tiek erdvės, o jei antrasis vis dar gyvena tame rožiniame laikotarpyje, prasideda nesutarimai, nesusikalbėjimai.

- Kartais poroje atsiranda nesutarimų dėl laisvalaikio su ne bendrais draugais. Ar tai galima tam tikra prasme pavadinti savininkiškumu?

- Savininkiškumas yra būdingas visiems žmonėms, mes norime turėti savo namus, daiktus, erdvę. Kai tavo nuosavybe tampa kitas žmogus, tada ir prasideda visos problemos. Nes „savininkas“ jaučia pavojų - jeigu jis neteks partnerio, tai jis neteks ir didžiosios dalies savęs. Jis egzistuoja kaip vijoklis, aplink ir dėl savo partnerio. Kai partneriai sako, kad jie negali vienas be kito gyventi, pabūti atskirai, tai nėra tiesa. Visi mes viską galime ir visokių situacijų būna gyvenime. Jie gi nėra Siamo dvyniai. Kai žmonės pasiekia itin aukštą savininkiškumo lygį, partneris tampa vieninteliu, pagal jų supratimą, gyvenimo pagrindu. Jeigu nėra partnerio, tai ir aš visavertiškai neegzistuoju. Kito žmogaus savinimasis yra ne kas kita, kaip paties silpnumas ir menka savivertė. Jis nesuvokia savęs kaip asmenybės, neturi savo aplinkos, interesų rato - nieko. Visas jo gyvenimas yra partneris ir jo gyvenimo sekimas, reguliavimas, uzurpavimas. Žmonėms paprastai labiau patinka būti su tvirtesnėmis asmenybėmis poroje už juos pačius. Paradoksas - kuo labiau aš savinuosi už mane stipresnę asmenybę, tuo labiau ir toliau ji nuo manęs bėga. Visai nesvarbu, tai vyras ar moteris. Nes stiprus žmogus gali puikiai būti, gyventi, realizuoti save ir be poros. Todėl ta atotrankos jėga veikia itin stipriai. Tada stiprusis partneris pradeda tolti, o tas silpnesnis poroje žmogus jaučiasi be galo prastai ir stengiasi dar labiau suvaržyti savo partnerį.

- Ko reikia, kad nebūtų nusavinama kita asmenybė ir būtų išvengta ribų peržengimo?

- Nėra kitų būdų, kaip tik dirbti su savimi, reikia ugdyti save. Jei nežinote kaip, eikite pas draugus, psichoterapeutus, kunigą, galų gale patys sau atsakykite sąžiningai į klausimus: kodėl man yra tas nenumaldomas noras tikrintis žinutes ar paskambinti partneriui 25 kartus per dieną. Dėl ko taip elgiuosi? Dėl to, kad jaučiamasi nesaugiai, kankina baimė, kad jus paliks.

Mes juk visi esame skirtingų auklėjimų. Kas vienam atrodo normalu, kitam gali būti absoliučiai nepriimtina, dėl to ir svarbu suderinti tuos dviejų žmonių santykių žemėlapius, tai yra tai, kaip, jų manymu, viskas turėtų vykti ir kur turėtų būti braižomos ribos.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“