Riksmo psichologija

Nedaug kas iš mūsų sugeba savo emocijas kontroliuoti, o pykčio energiją sublimuoti - sąmoningai nukreipti pozityvia kryptimi, transformuoti į produktyvią veiklą. Tai suprantama: juk ilgą laiką gyvavo autoritarinis požiūris į vaikų auklėjimą, o fizinis ir psichologinis smurtas (riksmai, įžeidinėjimai) buvo įprastas ir priimtinas.

Šiandien visa pedagogika pamažu orientuojama į asmenybės ugdymą, tad ir agresyvus bendravimas su vaikais turėtų tapti anachronizmu. Juo labiau kad pažangūs pedagogikos specialistai vis garsiau prabyla apie tai, kad pagrindinė verbalinės agresijos priežastis yra ugdytojų profesionalumo stoka, nesugebėjimas priimtinomis priemonėmis paveikti vaiko taip, kaip norėtųsi.

Tokias mintis straipsnyje "Riksmo psichologija" (www.zdd.1september.ru) išsakė pedagogikos mokslų daktaras Valentinas Petrušinas.

"Jeigu paklaustume mokinių, kas yra mokykloje svarbiausias, absoliuti dauguma, ypač mažesniųjų, atsakytų: "direktorius, mokytojai". Tik vyresnieji susiprotėtų, kad mokyklos kuriamos dėl mokinių, - rašo autorius. - Vis dėlto daugelis suaugusiųjų mano, kad yra atvirkščiai. Todėl jiems atrodo, kad savo viršenybę gali demonstruoti pakeldami balsą."

Ginkite savo vaikus

V. Petrušinas teigia: "Tie, kurie mano turį teisę lieti pyktį, perdeda neigiamas oponento savybes ir sustiprina savo nuostatas, kurios, tiesą sakant, ir išveda juos iš kantrybės."

Daugeliu atvejų mokytojas gali rėkti ant mokinio dėl savo socialinio nesaugumo, dėl psichologinio nuovargio arba paprasčiausiai dėl šeimyninių problemų.

Anot mokslininko, viešas vaiko žeminimas mokykloje pavojingas ne tik tuo, kad naikina vaiko savivertę, bet ir tuo, kad kiti vaikai įsitraukia į šį pažeminimo procesą, nes neturi galimybės stoti į silpnesniojo pusę.

"Dažnai klasė pataikaudama palaiko mokytoją, nes dar nėra susiformavusi jų aiški moralinė pozicija. Tai didelė socialinė problema", - rašo pedagogikos mokslų daktaras ir pataria tėvams mokyti savo vaiką nesijuokti su visa klase iš draugo, kuris pateko po mokytojo kirčiu.

"Pedagogui elgiantis agresyviai, pamokykite vaiką pasiprašyti iš klasės. Leiskite vaikui žinoti, kad jis gali turėti savo nuomonę ir savo situacijos analizę. Vienas iš vaiko gynimo būdų - leisti jam neiti į mokyklą vieną dvi dienas", - pataria straipsnio "Riksmo psichologija" autorius.

Kas vyksta?

Kas vyksta, kai vienas žmogus šaukia ant kito?

Pirmiausiai tuo pademonstruojama pozicija "iš viršaus į apačią", tai yra "čia mano galia, mano valdžia, todėl aš teisus". Pasak psichologo Eriko Berno, toks požiūris iš esmės reiškia: "Aš - geras, tu - blogas".

"Ne tik kai kuriems vaikų ugdytojams (tėvams, mokytojams) galimybė parėkauti ant savo pavaldinių - patikrintas ir patikimas būdas normalizuoti savo psichinę būklę. Dar Froidas pastebėjo, kad agresija dažnai išliejama ant silpnesnių objektų, kurie negali atsakyti agresoriui. Gyvūnų pasaulyje riksmas yra priemonė pademonstruoti savo viršenybę prieš kitus. Afrikos liūtai poravimosi metu gąsdina vienas kitą galingu riaumojimu. Tą patį daro gorilos ir šimpanzės. Žmonių visuomenėje toks savęs įtvirtinimas taip pat ne retenybė. Rėkti ant vaikų reiškia žaloti jų psichiką", - tvirtina pedagogikos mokslų daktaras V. Petrušinas.

Nuostatos

Psichologai teigia: suaugusio žmogaus gebėjimas ramiai bendrauti su vaiku bet kurioje situacijoje smarkiai išaugina jo autoritetą. Kai vaikas girdi autoritetingą balsą, o ne isterišką bejėgio žmogaus riksmą, jis išgirsta ir turinį: tai, kas norima jam pasakyti.

"Taip, gyvenimas pilnas situacijų, kai vaikai mums kelia emocinę įtampą. Vaikai turi teisę klysti, jų prasižengimai - natūrali raidos dalis. Tikėtis idealaus elgesio iš vaiko paprasčiausiai kvaila. Būtent todėl nėra kito kelio, kaip tik kontroliuoti savo emocijas, - rašo V. Petrušinas. - Emocijų kontrolė prasideda nuo nuostatų. Jeigu manome, kad "rėkti draudžiama", tai rečiau ir rėkiame. Ant visų žmonių: ant vaiko, ant sutuoktinio, ant pavaldinio, ant praeivio gatvėje ir t. t. Jeigu manome, kad rėkimas yra agresija, tai bet kokiomis aplinkybėmis laikysime jį nepriimtinu elgesiu."

Taip, dažnai vaikai sukelia konfliktus, tačiau vis dėlto mes, suaugusieji, rodome vaikams, kaip tinkamai konfliktuoti, o ne atvirkščiai.

Jus filmuoja

Kaip tėvai elgiasi su vaikais, kai namai būna pilni svečių? Kaip elgtiasi mokytojas, jeigu jo pamoką filmuoja televizija?

Prieš kitus mes kažkodėl būname kantrūs, švelnūs, mandagūs, sugeba suvaldyti neigiamas emocijas, ir mums nekyla noras rėkauti.

Kodėl gi taip pasikeičiame, kai mūsų niekas nemato?

Paprastas patarimas

Psichologai teigia, kad agresijos pasireiškimas - tai bejėgiškumo ir baimės proveržis, kurį sukelia nepasitikėjimo savimi stoka. Kai tik pajusite, kad tuoj pratrūksite, tą pačią akimirką prisiminkite žmogų, kurio savitvarda žavitės, kurį gerbiate už šaltą protą ir aristokratiškas manieras. Kaip jis elgtųsi tokioje situacijoje, į kurią patekote jūs?

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ

PSICHOLOGŲ PATARIMAI
* Laikykitės minties: riksmas - tai konfliktas. Kai du žmonės konfliktuoja, neteisus tas, kuris protingesnis.
* Sėkmingiausia konfliktų sprendimo strategija laikomas bendradarbiavimas.
* Pripažinkite savo klaidas, privedusias prie konflikto.
* Jeigu bendradarbiavimas nepavyko, grįžkite prie problemos aptarimo po 2-3 dienų.
* Nepamirškite fakto, kad oponentas atstovauja sau. Tai, kad jis gina savo interesus, yra taip pat natūralu, kaip ir jūsų noras apginti savuosius.
* Atskirkite problemą nuo žmogaus. Nuolat savęs klauskite: kokia konflikto esmė?
* Kai jūs ant žmogaus šaukiate, jis jūsų negirdi.
* Neauklėkite bendravimo partnerio. Auklėjimas baigiasi apie penktuosius - septintuosius gyvenimo metus. Tolesnis poveikis vadinamas perauklėjimu. O perauklėti galima tik vieną žmogų - patį save.