Psichologė: mes auginame ne vaikus, o žmones

Turtinė skirtybė kartu yra puiki situacija pasikalbėti apie tai, kodėl taip yra. Vieni gimė turtingose šeimose, kitiems pasisekė, tretiems lėmė karma, tačiau vaikai turi suvokti, kad turtus galima ir iššvaistyti. Be to, kai gulame į karstą, visi turtai tampa menki. Ateiname ir išeiname be nieko.

Mūsų užduotis - sėti išminties sėklas ir papasakoti vaikams išminčių istorijas. Visas situacijas, kurios yra sunkesnės, problemos su pasauliu, su bendraklasiais ar jų tėvais - turime panaudoti kaip galimybes ugdyti ir mokyti.

Deja, dažnai tam neturime laiko ir pykstame, o reikia išmokti reaguoti ramiai.

Vaikai, ypač mažesni, dar tiki, kad gali viską turėti ar daug pasiekti. Nuslopinus šį tikėjimą, jie tikrai susidurs su problemomis vėliau.

Sutinku daug pusamžių asmenų, kurie nieko nenori, nes mano žinantys, kad vis tiek nieko nesugebės. Vaikas, kuris nori daug ir kurio norai keičiasi, yra sveikas vaikas ir taip turi būti.

Mes neprivalome visko pirkti, tačiau turime rasti laiko paaiškinti ir pasikalbėti. Kartais galima apeliuoti į vaiko amžių ir pagal tai derinti pirkinius net tais atvejais, kai galime sau tai leisti.

- Tai kaip reikia elgtis, norint būti geru tėvu - lepinti vaiką, mokyti ar bendrauti su juo?

- Daugelis žinome istoriją, kai vaikas tėvo klausia, kiek kainuoja tavo valanda, ir pasirengęs jam už tą valandą sumokėti. Istorija pamokanti. Turime suprasti, kad, sukūrus šeimą ir susilaukus vaikų, nė vienas darbas net ir už didelius pinigus nebus toks reikšmingas, kaip buvimas su vaikais pagal jų poreikius.

Mažiems reikia daugiau laiko, didesniems - daugiau dėmesio, paaugliams - ne tik juos kur nors nuvežti ir parvežti, bet ir palaikyti juos tiesiogiai ar netiesiogiai. Vaikai turi jausti, kad yra mylimi. Tam būdų yra daug.

Jei šeimai sunku su vienu vaiku, jei jam nerandama laiko, antro nereiktų net pradėti. Vaikystė - tik etapas ir ji netruks amžinai, tad nereiktų ir vaidinti, kad vaikai nuo pat mažumės yra savarankiški.

Mamos, kurios augina vaikus vienos, neturėtų dirbti pamaininio darbo, nes yra laikas, kurį privalu skirti vaikui.

Jeigu mamai sunku vienai su trimis vaikais, tėtis neturėtų jos metams palikti ir išvykti uždarbiauti į užsienį, nes grįžus bus dar sunkiau. Viskas turi būti daroma laiku ir kokybiškai.

Metams bėgant vaikams nuolatinio dėmesio reikės vis mažiau. Vaikai užaugs, tada jų ir tėvų keliai skirsis, bet kartą tapus tėvais reikia suvokti, kad atsakomybė už savo atžalą išlieka, ir nesitikėti, kad jais pasirūpins kiti - mokykla, auklėtojai, seneliai ir t. t. Mes auginame ne vaikus. Mes auginame žmones.

Kartais tėvai pareiškia, kad mokykla vaikais per mažai rūpinasi. O kam reikalingi tėvai? . Mokykla kažko neduoda? Galime būti reiklesni sau ir duoti tai patys. Juolab kad mokykla nemoko išgyventi, mylėti ar kurti santykių.

Ten sąlygos tam yra, bet jos - dirbtinės. Realiame gyvenime tiek asmenų nesukišama į vieną vietą ir jie turi pasirinkimą, su kuo bendrauti, su kuo - ne. Turime šito vaikus mokyti patys. Tie, kas to nesupranta, praras su jais ryšį ir bendravimo nebeliks.

Per šermenis tenka matyti, kaip susitikę giminės neturi ką pasakyti vieni kitiems. Kodėl? Nes nebuvo santykių - kas dirbo, kas dramas išgyveno, kas dar kažką. Norint to išvengti, vaikams reikia skirti laiko, parodyti, kaip juos mylime.

- O ką daryti, jei šį momentą praleidai?

- Visada viską galima ištaisyti. Yra nemažai pavyzdžių, kai žmonės pripažįsta ir suvokia savo klaidas. Tai lemia, kad santykiai ima gerėti. Kai tik nusprendžiame pakeisti santykius, tai ir reikia daryti.

Aišku, būtina suprasti, kad viskam reikės laiko, būti kantriems, nesmerkti kitų, neverkti dėl savo praeities. Būtina suvokti, kad kažkas gali ir nepavykti, nes keisti įpročius yra sudėtinga.

Kita vertus, kol tėvai fiziškai sveiki, jie neturi teisės kažko iš vaikų reikalauti. To gali prašyti tik turintys negalią ar prispausti skurdo. Deja, mes turime ir daug egoistiškų senolių, kurie vaikais nesirūpino tada, o dabar bando gyventi tik sau ar net reikalauja kažko iš vaikų.

eikia išmokti gyventi savikritiškai visais aspektais, o nusprendus, kad atėjo laikas parodyti vaikams savo meilę, nes anksčiau to nespėjome ar nesugebėjome, imti ir tai padaryti.

Taip pat reikėtų išmokti neabejoti, kad taip, kaip buvo tada, buvo geriausia, ką tada vaikams galėjome duoti. Žmogus visada elgiasi taip, kaip gali geriausiai, tačiau vėliau daugelis kankinasi gyvendami praeitimi. Klaidos duodamos tam, kad iš jų mokytumėmės ir tobulėtume.

Be to, nereiktų užsigraužti ar prašyti atleidimo kaip nusikaltėliams. Reikia tiesiog atsiprašyti ir paaiškinti atžaloms, kad skyrėsi suvokimas tada ir dabar: "Tada buvo taip, dabar elgčiausi kitaip. Atleisk, kai pajėgsi. Jei ne, žinok, kad visada tave mylėjau."

Kita vertus, jeigu per daug prisirišime prie atleidimo, vėl gali pasireikšti egoizmas, tad, nepaisant to, atleido ar ne - vis tiek būtina gyventi toliau.

Juolab kad ir vaikai toli gražu ne visada turi teisę smerkti ar teisti savo tėvus. Absoliuti dauguma tėvų vaikams linki geresnio likimo. Net ir tos mamos, kurios palieka vaikus svetimų globai.

Tikėtina, jos taip elgiasi galvodamos, kad vaikams bus geriau. Visa tai - meilės veiksmai, daromi dėl geresnės vaikų ateities.

Kai tai supranta ne tik tėvai, bet ir vaikai, nustojama ieškoti kaltų, nustojama smerkti ir imama gyventi visavertį gyvenimą, nebesidairant atgal ir nekaupiant praeities nuoskaudų.