Psichologė apie kompiuterinius žaidimus: ne visi žaidimai, kuriuose vyksta kova, yra smurtiniai

„Klausimas turėtų būti ne kaip kontroliuoti, o kaip sukurti su vaiku ar paaugliu tokį ryšį, kad jis pasitikėtų suaugusiais ir pasipasakotų jiems apie tai, ką jis veikia virtualioje erdvėje bei nebijotų pasakyti, jei vyksta kažkas keisto. Kai tokį ryšį pavyksta sukurti, kontrolė nebetenka prasmės, nes patys vaikai dalinasi, ką žaidė, su kuo bendravo“, – sako psichologė Eglė Gudelienė.

Jos teigimu, tėvams visiškai kontroliuoti, ką ir kaip žaidžia vaikai internete, nelabai ir įmanoma. „Aš sakyčiau, jog tėvams aktualiau spėti paskui vaikus, nes jie tikrai geba žaidimų rasti greičiau nei tėvai. Be abejo, jei tėvai domisi ir žino kokybiškų edukacinių žaidimų, gali juos pasiūlyti vaikui, bet aš labiau linkėčiau tėvams tiesiog pasižiūrėti, kokius žaidimus vaikas atsisiuntė ir tą turinį filtruoti“, – pataria pašnekovė.

Psichologė taip pat rekomenduoja pažaisti drauge su vaiku jo mėgstamą kompiuterinį žaidimą ar bent smalsiai pabūti šalia, kol vaikas jį žaidžia. Tai padės suprasti žaidimo kontekstą, ar jis nėra kažkuo jam žalingas, o taip pat ir geriau pažinti vaiką – ar jam įdomūs strateginiai, ar vaidmenų, ar reakcijos žaidimai.

Kovos žaidime negalima lyginti su smurtu

Anot E. Gudelienės, smurtiniai žaidimai neturėtų būti nei vieno vaiko kompiuteryje, tačiau nereikėtų skubėti ištrinti bet kokio žaidimo, kuriame yra kovos scenų. „Žaidimuose dažnai vyksta konfliktas ar kova, kurie patys savaime nėra blogi, juk ir pasakose dažnai turime „geriečių“ kovų prieš „blogiečius“. Pavyzdžiui, jei žaidime blogiukas dingsta vos jį palietus burtų lazdele ar kardu – tai nėra smurtinis žaidimas, tai – kova ir galimybė vidinę agresiją išlieti saugia forma. Bet kompiuteriniai žaidimai, kuriuose yra šaudyklės, trykštantis kraujas, atitinkami garsai ar vaizdo efektai – vaikui tikrai yra žalingi“, – aiškina psichologė.

E. Gudelienės teigimu, tyrimai apie smurtinių kompiuterinių žaidimų poveikį juos žaidžiantiems paaugliams ir suaugusiems vyksta apie 20 metų, tačiau mokslininkai iki šiol nesutaria, ar smurtinis turinys daro ilgalaikį poveikį žmogaus psichikai. „Žinoma, kad didėja žmonių, daug žaidžiančių smurtinius kompiuterinius žaidimus, tolerancija agresijai. Jie patys netampa agresyvesni, tačiau pasidaro pakantesni agresijai ir ne taip greitai sureaguoja į įvairias jos formas, pavyzdžiui, patyčias“, – teigia pašnekovė.

Apie tai, kaip saugiai žaisti kompiuterinius žaidimus, bus galima sužinoti ir vasario 8–13 d. rengiamos Saugesnio interneto savaitės renginiuose. Kasmetinės pasaulinės iniciatyvos metu projektas „Prisijungusi Lietuva“ didelį dėmesį skirs ir žalingo turinio internete temai: 4–6 klasių moksleiviai galės dalyvauti edukacinėse pamokėlėse apie internetinius žaidimus, internetinius draugus, saugų elgesį ir žalingą turinį internete bei nacionalinėje saugesnio interneto viktorinoje.

Kompiuteris rekomenduojamas ne anksčiau trejų

Pasak psichologės, virtuali erdvė panaši į nepažįstamą žmogų – taigi tėvai, atsižvelgdami į auginamo vaiko individualias savybes, turėtų sau atsakyti, kada jų atžalai jau yra saugu su ja susipažinti. „To neišvengsime, bet kuo vėliau virtuali erdvė atsiras vaiko gyvenime, tuo daugiau erdvės jam bus patirti ir pažinti kasdieninį pasaulį, kuriame irgi yra įdomių bei malonių dalykų. Visgi virtuali erdvė yra labai įtraukianti – lyg saldumynų šalis, ir gavus tokio stipraus malonumo, sunku jam rasti alternatyvą“, – sako E. Gudelienė.

Dauguma specialistų sutaria, jog iki 2,5-3 metų kompiuteris vaikui nerekomenduotinas, o vėliau jau galima leisti su juo susipažinti, užtikrinant saugias priemones ir turinį. Priešmokykliniame amžiuje kompiuteriniai žaidimai gali padėti geriau pasiruošti mokyklai, nes internete apstu įvairių lavinančių užduočių, tačiau laikas prie kompiuterio per dieną neturėtų viršyti valandos. Mokykliniame amžiuje rekomenduojama prie kompiuterio praleisti ne daugiau kaip pusantros – dvi valandas, o paaugliams realybėje derėtų praleisti ne mažiau laiko, nei praleidžiama virtualioje erdvėje, neįskaitant nakties miego. „Pavyzdžiui, jei 8 valandos skiriamos miegui, 8 – pamokoms, tai likusios 8 turi būti skirtos buvimui ir bendravimui realybėje su draugais, šeimos nariais ar augintiniais“, – akcentuoja pašnekovė.

Ką daryti, jei šių rekomendacijų laikytis nepavyksta? E. Gudelienė pataria galvoti ne apie ribojimus, o apie alternatyvas. „Siekiant pusiausvyros tarp skaitmeninio ir realaus pasaulių, tėvams svarbu užtikrinti komunikaciją su vaiku jam išėjus iš virtualios aplinkos – išeiti kartu pasivaikščioti, pasikalbėti, žaisti stalo žaidimus, pasirūpinti kasdieniniais poreikiais, aplankyti artimus žmones, kai tai bus galima. Šeimoje svarbu būti drauge, ieškoti bendrų pomėgių ir pagarbiai domėtis vienas kito pasauliu. Ryšys su tėvais yra būtinas, kad vaikas ir paauglys saugiai augtų bei jaustųsi reikalingas, priešingu atveju virtuali erdvė dažnai tampa pakaitalu bendravimui“, – įžvalgomis dalijasi ekspertė.

Ribojimai – pastebėjus neraminančius požymius

Prioriteto neteikdama kontrolei bei ribojimams psichologė neslepia, jog pasitaiko atvejų, kai jie neišvengiami. „Tai daryti tikslinga, kai matome besikeičiantį paauglio elgesį: padidėjusį nerimastingumą, uždarumą, kai jis nebeprisijungia prie pamokų, būna prie kompiuterio naktį. Tai yra ženklai, kad reikėtų riboti laiką prie interneto“, – atkreipia dėmesį psichologė. Pasak jos, tokiai kontrolei galima pasitelkti technologijas, pavyzdžiui, laiką prie ekranų sekančią ir ribojančią mobiliąją programėlę „Family Link“.

E. Gudelienė akcentuoja ir saugumo temų svarbą visuose amžiaus tarpsniuose. „Atrodytų, kad paaugliams jau turėtų būti aiškios saugaus naudojimosi internetu taisyklės – nesidalinti asmenine informacija, nesiųsti savo namų nuotraukų, atsargiai bendrauti su nepažįstamaisiais ir taip toliau – tačiau patirtis rodo, kad paaugliai greitai prisiriša prie virtualių draugų ir neretai atskleidžia jiems per daug informacijos“, – sako ji.