Prūsiškojo ugdymo apdoroti

Jeigu specialistų bei dienos centrų netrūktų, galbūt moksleiviai taptų sveikesni. Jeigu būtų daugiau vaikų psichiatrų, mokyklose sumažėtų įtampos bei psichologinių krizių. Leiskite tuo suabejoti ir šia abejone pasidalyti su jumis.

Abejonės prasideda nuo klausimų. Ar sutrikusio elgesio ir emocijų vaikai sukuria mokyklose (ir šeimose) psichologinę įtampą, ar šeimos ir mokykla emociškai sutrikdo vaikus? Kitas klausimas - ką tuomet reikėtų gydyti?

Trečias klausimas: ar nesusidaro absurdiška situacija, kad iš pradžių mes vaikus sargdiname, o paskui sakome, kad jie serga todėl, kad per mažai juos gydome?

Ketvirtas klausimas: kaip tampama ligoniu? Ir turbūt esminis - ar vaikai netapo lenktynių dėl įvairaus "gydymo" finansavimo įkaitais?

Juk kad ir kiek "papildomas" finansavimas švietimui ir vaikų sveikatos profilaktikai didėtų, vaikų problemų nemažėja. Ir kuo jų daugiau - tuo labiau didinamas finansavimas.

Laimė ir pinigai

Yra toks posakis, kad laimė priklauso ne nuo pinigų, o nuo jų kiekio. Šis "juokas" labai rimtai diegiamas į vaikų galvas.

Mokykloje vaikai save išmoksta vertinti pagal gautus pažymius. Dažnoje šeimoje jie taip pat vertinami pagal gautus pažymius. Už gerus paskatinami daiktais arba pinigais, už kuriuos jie patys gali nusipirkti daiktų, už blogus - baudžiami atimant daiktus (pvz., kompiuterį).

Valstybinis švietimas viešai nubrėžė savo gaires: vaikus visomis priemonėmis reikia ruošti tokioms specialybėms, kokių reikia valstybei. Pačių vaikų labui, žinoma. Nes jeigu paruošime štai taip ir štai tokių, jie ateityje turės darbo. Tai reiškia - turės pinigų ir bus laimingi.

Personalo specialistai sako, jog esama darbdavių, kurie priimdami specialistą į darbą prašo jį atnešti bendrojo lavinimo mokyklos pažymių knygelę.

Taigi mokykliniai pažymiai lygu pinigai. Vaikus mes įtikiname, kad, jeigu gaus gerus pažymius, už juos vėliau galės nusipirkti laimę.

O kaip yra iš tikrųjų? Ar depresija, alkoholizmas, narkomanija, savižudybės ir kitokios nusivylimo gyvenimu išraiškos pakerta tik tuos, kurie neturi pinigų?..

Kreivų veidrodžių karalystėje

Ko išmoksta mūsų vaikai kovodami už geresnį pažymį arba kaulydami jo nusižeminę, kad negautų pylos namuose? Ko moko vaikus visiškas tėvų atsidavimas darbui bendravimo su vaikais sąskaita? Ką jiems sako mokytojų demonstracijos ir streikai dėl didesnio atlyginimo?

Be abejonės, tai klausimai sau, ne "švietimo ekspertams". Juk ne valstybė, o pirmiausiai tėvai turėtų savęs klausti, koks mano vaiko ugdymo tikslas ir kaip neišugdyti ligonio.

Pasižiūrėkime į veidrodį, apsidairykime aplink, ir pamatysime, kiek žmonių bijo būti savimi, kad tik neprarastų darbo. Mes pilni baimės padaryti ką nors ne taip, kitaip, suklysti ir netekti pinigų (laimės). Dėl jų vaidiname kompetentingus, nors iš tikrųjų tik kartojame, ką girdėjome iš kitų, mėgdžiojame svetimus elgesio modelius, nes mokykloje išmokome, jog tai "veikia".

Išmokome skaityti ir rašyti, tačiau nesugebame laisvai kalbėti, ramiai ginčytis ir argumentuotai prieštarauti. Savo vertę ir gebėjimus vertiname pagal kitų (aukščiau stovinčių) nuomonę. Kada ir kur išmokome šio iškreipto požiūrio į save, į kitus žmones, į patį gyvenimą? Kur ir kada tapome marionetėmis?

Kinija ir Suomija

Amerikoje gerai žinomas lektorius, edukacinių knygų autorius Džonas Teiloras Gato, 30 metų išdirbęs mokytoju ir ne kartą išrinktas Metų mokytoju Niujorko miestei bei valstijoje, pasitraukė iš valstybinės mokyklos viešai pareiškęs, kad "nebenori daugiau žaloti vaikų". Jis teigė, kad prievarta, narkotikai, skyrybos, alkoholizmas ir vienatvė yra akivaizdūs vaikų švietimo skurdumo požymiai.

D. T. Gato atkreipė dėmesį, kad viskas, ko vaikai mokomi mokyklose, pateikiama be jokio konteksto, niekas su niekuo nesusiję. Jie taip pat išmokomi būti abejingi, emociškai ir intelektualiai priklausomi, nes turi atgaminti, kas pateikta, o ne rodyti iniciatyvą ką nors sužinoti. Jie visapusiškai kontroliuojami, beveik neturi asmeninės erdvės ir laiko privatumui.

Sakysite, tai Amerika... Sakysite - Kinijoje dar blogiau. Kinų vaikai neturi jokių teisių anei privatumo net savaitgaliais, nes namų darbų krūvis - beprotiškas. Kinų vaikas niekada nebūna teisus, jo užduotis - paklusti suaugusiųjų įsakymams ir t. t.

Bet kodėl mes turėtume vadovautis būtent Kinijos pavyzdžiu? Kodėl ne Suomijos, kur vaikai mokykloje praleidžia mažiausiai valandų, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis?Kur mokinių žinios nėra vertinamos pirmuosius šešerius metus ir apskritai nėra standartizuotų visiems mokiniams taikomų testų? Kur nėra priimtina mokinį kviesti prie lentos, jeigu jis nepareiškė tokio noro! Kur mokytojai neaptarinėja mokinio nesėkmių girdint jo bendraamžiams.

Lieka tik pridurti, kad Suomija dėl aukštų mokinių skaitymo, matematinio ir gamtos mokslų raštingumo rezultatų pastarąjį dešimtmetį laikoma pavyzdžiu švietimo reformų vykdytojams. Skirtumas tarp stipriausių ir silpniausių mokinių pasiekimų čia yra mažiausias pasaulyje.

Prūsiška istorija

Šiuolaikinės privalomos mokyklos modelis atsirado Prūsijoje 1819 m. ir turėjo aiškų nusistatymą, ką centralizuota mokykla turi garantuoti:

paklusnius kareivius armijai;

paklusnius darbininkus šachtoms;

paklusnius pareigūnus vyriausybei;

paklusnius klerkus pramonei;

piliečius, kurie vienodai galvoja esminiais klausimais.

Prūsiškasis tikslas - tam tikros valstybinio socializmo formos sukūrimas - palaipsniui išstūmė tradicinį tikslą - savarankiškos asmenybės rengimą.

D. T. Gato rašo, kad Prūsijos "Volksshule" (liaudies mokykla), kurioje mokėsi 92 proc. vaikų, visai neturėjo tikslo lavinti intelektą, ji buvo skirta ugdyti paklusnumą. Gebėjimas mąstyti buvo paliktas "Real Schulen", kurią lankė tik 8 proc. vaikų.

Tačiau intelekto lavinimas plačiosioms liaudies masėms buvo traktuojamas kaip priežastis, dėl kurios ji blogai valdoma - tai yra kodėl armijos pralaimi kovas.

Prūsija išrado metodą, pagrįstą sudėtingu skaidymu, garantuojančiu, kad mokyklų abiturientai tiks būsimai socialinei santvarkai. Šio metodo esmė - bendrų idėjų pavertimas atskirų dalykų dėstymu ir trumpomis pamokomis, kurias skiria skambutis - kad vidinė motyvacija mokytis būtų nuolat nutraukiama.

Egzistavo dar daugybė kitokių mokymo technologijų, bet visos jos iš esmės turėjo tą pačią idėją: kad izoliacija nuo informacijos iš pirmųjų lūpų ir abstrakčios informacijos fragmentai, kuriuos pateikia mokytojas, duos rezultatą - paklusnius auklėtinius, su derama pagarba žiūrinčius į įsakymus "iš viršaus".

"Mažas" žmogus nesugebės pasipriešinti viršininkams, nes - nors jis dar sugeba skųstis - jis negalės mąstyti nuosekliai ir kompleksiškai. Mokyklos apdorotas vaikas negali mąstyti kritiškai.

Valstybė - tikrieji tėvai?

Mokytojas D. T. Gato daro įdomią įžvalgą: prūsiškosios mokyklos sistemos pagrindas yra idėja, jog valstybė - tikrieji vaikų tėvai, valstybė pranašesnė už šeimą.

Dar įdomesnė įžvalga - kad prūsiškosios sistemos šalutinio poveikio rezultatas - du baisiausi karai šiuolaikinėje istorijoje.

"Erikas Marija Remarkas savo knygoje "Vakarų fronte nieko naujo" sako, kad Pirmąjį pasaulinį karą sukėlė mokytojų triukai, o garsus protestantų teologas pastorius Dytrichas Bonheferis (Dietrich Bonhoeffer) pasakė, jog Antrasis pasaulinis karas buvo neišvengiama gero mokyklų darbo pasekmė.

Svarbu pridurti, jog Bonheferis tai pasakė tiesiogine prasme, ne metaforiškai - prūsiškojo pavyzdžio mokyklos naikina proto savybę mąstyti savarankiškai. Tokia mokykla išmoko žmones laukti, kada mokytojas jiems pasakys, ką daryti, ir įvertins, gerai ar blogai yra tai, ką jie padarė. Prūsiškasis mokymas paralyžiuoja moralę lygiai taip pat kaip ir intelektą", - teigia D. T. Gato.

Pasak jo, valstybinė mokymo sistema jau seniai turėjo patirti krachą, turint galvoje jos liūdnus pasiekimus bei kartu vis didėjantį agresyvų lėšų prievartavimą iš mokesčių mokėtojų. Tačiau to neįvyko. Greičiausiai todėl, kad nuo paprastos paslaugos šeimoms ir miestams buvo pereita prie didžiulio centralizuoto korporatyvinio biznio.

Pelninga monopolija

Mokytojas D. T. Gato kaip vieną iš principinių priežasčių, dėl kurios vaikai patenka į bėdą, mato tai, kad mokykla tapo labai pelninga monopolija, garantuotai aprūpinta vartotojais. Investicijos į ją didėja tada, kai ji dirba blogai. Kadangi jokių baudų už tai nenumatyta, pagunda nedirbti gerai - didžiulė.

Būtent todėl mokyklos personalas - tiek darbuotojai, tiek vadovai - yra įtraukti į gildijų sistemą. Ši senovės sąjungos forma nė vienam iš narių neleidžia būti pranašesniam už kitą, improvizuoti be daugumos gildijos narių leidimo. Šių principų pažeidimas užtraukia griežtas sankcijas.

Gildijos negali būti sulaužytos, jeigu tėvams nebus leista pirkti tai, ką jie nori pirkti iš mokyklos.

"Mokyklinė sistema tapo stambiausiu darbdaviu ir stambiausiu įvairių kontraktų tiekėju po Gynybos ministerijos. Šie nepastebimi fenomenai aprūpina mokyklos monopoliją galingais politiniais draugais, publicistais, advokatais ir kitais naudingais sąjungininkais. Tai gana aiškiai parodo, kodėl bet kokios nesėkmės neskatina keisti tvarkos mokyklose arba ji keičiasi itin lėtai. Mokyklų darbuotojai išgyvena situaciją, kurioje svarbiausia užduotis - atlaikyti bet kokią audrą ir iškęsti trumpalaikius akylaus visuomenės dėmesio periodus. Mokyklinės sistemos egzistavimo istorija įrodo, kad po visuomenės pasipiktinimo periodų visada sekė monopolijos sustiprinimas."

Valstybinės švietimo struktūros "šeimininkai", anot D. T. Gato, neturi stimulo ją reformuoti, jų ir negali būti nesant išorinės konkurencijos.

Ką mums daryti?

Mes, tėvai, jau nebe mokiniai, ir joks mokytojas mums nepasakys, ką daryti toliau. Niekas nepasakys, ką daryti su savo vaikais, kad jie nepatektų tarp tų 41 proc. sutrikusio elgesio ir emocijų vaikų.

Galime viską palikti taip, kaip yra. Galime galvoti, kad kiti už mus žino geriau arba kad kitaip būti negali. Galime laukti, kol išvadas padarys "ekspertai", o jų įgyvendinimo projektus į gyvenimą įdiegs institucijos.

Bet yra ir kitų būdų, kuriuos mes žinome ar bent nujaučiame. Vienas iš jų - drąsiai mokyti vaikus išlikti sveikus.

P. S. Čia cituojamo mokytojo D. T. Gato pasisakymų galima rasti www.youtube.com, o jo knygų (anglų kalba) galima parsisiųsti iš ukbooks.lt

Literatūra: John Taylor Gatto. "Dumbing Us Down: The Hidden Curriculum of Compulsory Schooling"