Pralošti galima ne tik pinigus, bet ir gyvenimą

Tačiau statistika, pagal kurią iš tiesų pirmaujame Europoje - savižudybių, priklausomybių skaičius - politikų nedomina.

Pasirodo, tais atvejais, kai piliečiui iš tiesų reikia pagalbos, žmogus paliekamas vienas.

Apie tai, kaip priklausomybės akivaizdoje mūsų šalies piliečiai paliekami aklavietėje, papasakoti sutiko panevėžietis Vytautas.

Savo gyvenimo kelio tiesiu negalintis pavadinti vyras neslepia, kad šiandien pro lošimo namus praeiti jam vis dar sunku, nors prieš kelerius metus ten praleisdavo visą savo laiką.

- Kaip jus, atrodytų, psichologiją išmanantį žmogų, sugebėjo įtraukti azartiniai lošimai?

- Viskas prasidėjo visiškai nekaltai. Taip, aš tikrai žinojau, kas yra priklausomybė, ir ne tik iš kalbų. Pats jau daug metų nebegeriu, nes kitaip negaliu.

Aš, kaip ir visi kiti, nemaniau, kad nekalti statymai gali virsti priklausomybe.

Prieš kelerius metus, vykstant Europos krepšinio čempionatui, manęs paprašė nuspėti kelerių varžybų lemtį.

Esu žmogus, nebijantis iššūkių, tad pabandžiau.

Rezultatai nustebino net mane - per čempionatą suklydau vos vieną kartą.

Netoliese gyveno aktyvių kurstytojų, kurie nuolat skatino gyventi iš lažybų. Iš pradžių tai buvo kaip nekaltas žaidimas.

Keliaudavome su kompanija ir statydavome nedeles sumas, o tuomet ir varžybas būdavo įdomiau žiūrėti.

Pirmus metus taip ir žaidėme, o vėliau statymų sumos tik didėjo. Pasakyti, kada tie nekalti žaidimai peraugo į rimtą priklausomybę, dabar man pačiam sunku.

Tačiau antrus metus jau kasdien statydavau mažiausiai 100 eurų. Pastebėjau, kad man daugiau niekas nerūpi - ėmiau gyventi nuo varžybų iki varžybų, nuo įvarčio iki įvarčio.

Dabar keista, bet tuomet nė negalvojau, kad esu priklausomas. Nors mane jau kankino priklausomybei būdingi simptomai.

Gyvenime daugiau niekas man nerūpėjo, galvodavau, kaip išlošti. Kai tampi priklausomas, ima kankinti nerimas, nuolatinė įtampa, troškimas laimėti.

Lošimas tave įsupa į kažkokią iliuziją, kad laimėjimas jau čia pat.

- Matyt, laimėjimų buvo?

- Buvo, bet ilgainiui aš ir pats pradėjau daryti klaidas. Iš pradžių save guodžiau, kad statau ne todėl, kad kitaip negaliu, o todėl, kad tobulėčiau, kad geriau perprasčiau sporto spėjimus.

Visa tai buvo tik pasiteisinimai. Nė nepastebėjau, kai prasidėjo kančios kelias. O ir laimėjimai greit ištirpdavo, nes laimėti norisi visada daugiau.

Man pasisekė, nes aš nepralošiau visko. Susimąstyti privertė, kai pirmą kartą ėjau skolintis tam, kad vėl statyčiau. Tai buvo dugnas.

Mano atveju praradimai buvo skaičiuojami ne pinigais, o kitais aspektais. Aš praradau 2 metus savo gyvenimo, nes tuo metu, be lošimų, daugiau nieko nemačiau.

Aš per 2 metus neįgyvendinau nė vienos savo idėjos, praradau projektus, kuriuose dalyvavau. Įsisukęs į tą iliuziją, kuri verčia laukti laimėjimo, aš pamiršau net šeimą.

Aš nebeskyriau laiko savo keturiolikmetei dukrai. Nebuvau su ja tuo metu, kai jai to labiausiai reikėjo.

Vis kartodavau, kad neturiu laiko. Juk negali pasakyti, kad tau svarbiau varžybos, nei buvimas su dukra, todėl ir esi priverstas nuolat kažką sugalvoti, meluoti.

- Kaip pavyko sustoti?

- Mane išgelbėjo mano specialybė ir tai, kad daug metų bendraudavau su psichologais ir priklausomybių turinčiais žmonėmis.

Atradau stiprybės savyje, daug konsultavausi su psichologais, ieškojau pagalbos. Tada ir pamačiau, kad pagalbos Lietuvoje nėra.

- O kaipgi priklausomybių centrai?

- Didžiuosiuose miestuose yra priklausomybių centrai, bet ką daryti žmogui, kuris gyvena rajone? Jis net su psichologu pasikalbėti negali, nes jo paprasčiausiai nėra.

Jam negali būti suteikta net skubi pagalba, jeigu jis ir kreipsis. Būna dienų, kai žmogų gali ištikti lošimo abstinencija.

Jam darosi baisu, laikas jam tarsi stovi vietoje, viskas tampa niūru ir pilka. Tai kur kas baisiau už alkoholio pagirias, tokiais momentais žmogų aplanko pačios juodžiausios mintys.

Bet jis net greitosios negali išsikviesti, nes niekas nevažiuos, jei jis pasakys, kad jam lošimo abstinencija.

Privalai meluoti, kad bent atvyktų pagalba, duotų raminamųjų ar suteiktų psichologinę pagalbą.

Be to, kiekvieną lošėją lydi ir kiti lošimo palydovai: alkoholis, skolinimasis. Šiandien jie taip lengvai pasiekiami.

- Ar apskritai įmanoma žmones iš to užburto rato ištraukti?

- Įmanoma, tik reikia pradėti apie tai kalbėti. Psichologai, kiek teko su jais bendrauti, dažnai pripažįsta, kad valstybė į šią sritį neinvestuoja nė cento.

Akivaizdu, kad psichologai patys nėra tinkamai paruošti dirbti su tokiais žmonėmis. Žinoma, dar yra mokamų psichologų. Gerai, jei už jūsų kažkas stovi ir gali padėti, o jeigu ne?

Bet didžiausia blogybė, kad nėra tinkamo valstybinio požiūrio. Teko skaityti apie vieną atvejį Anglijoje, kai banke dirbusi moteris pralošė 2 mln. svarų, o tai buvo banko pinigai.

Teisme ji buvo pripažinta serganti priklausomybe. Ji nebuvo pasodinta į kalėjimą, ji buvo nusiųsta gydytis.

Tokio atvejo mūsų šalyje niekuomet nebūtų.

Žmogus būtų sodinamas į kalėjimą, o išėjęs jis nebūtų nė kiek pasikeitęs. Deja, labai mažai ir patys žmonės kalba apie šią problemą, jie lieka vieni, užsidarę ir dar nesulaukia jokios pagalbos.

Čia kaip alkoholizmas. Kai aš turėjau problemų, man buvo gėda kreiptis pagalbos, bet vaikščioti kasdien girtam ne gėda.

Turi ir valstybė apie tai kalbėti, turi pagaliau pripažinti, kad reikia pagalbos jos piliečiams.

Rekordinis pralošimas - iš Seimo kasos

Didžiausia suma, nukeliavusi į lošimo namus, pagrobta - Seime. 2012-aisiais Vilniaus apygardos teismas dėl daugiau nei 373 tūkst. litų iššvaistymo iš Seimo kanceliarijos kasos kalta pripažino buvusią Seimo kasininkę Reginą Petkelienę ir skyrė jai realią 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Ji pinigus iš Seimo kasos skolindavo pažįstamai, o ši pralošdavo kazino.

Kas Lietuvoje užsiima konsultavimu dėl priklausomybės

Pasak Priklausomybės ligų centro specialistų, žmonių, besikreipiančių pagalbos dėl priklausomybės lošimams, kasmet daugėja. Kreipiasi daugiausiai darbingo amžiaus žmonės nuo 20 iki 30 metų.

Pastebima, kad nemaža dalis besikreipiančiųjų yra vienaip ar kitaip tiesiogiai susiję su sportu.

Per jų darbo praktiką buvo ir pacientas, kuris gyvena Šveicarijoje, tačiau atvykęs į Lietuvą kreipėsi konsultacijos. Tai žmogus, kuris pats rimtai sportuoja ir šiuo metu treniruoja jaunimą.

Jis pasakojo, kad per dieną yra kelios treniruotės, o tarp jų gana ilgi tarpai.

Tai laikas, kurį reikia kažkur praleisti, susigalvoti veiklos. Dažniausiai per tas pertraukas būdavo einama pažaisti automatais. Kai kuriems sportininkams toks laisvalaikio leidimas peraugo į priklausomybę.

Atsakymo, ar priklausomybė nuo lošimo yra blogesnė už priklausomybę nuo alkoholio, kaip ir negali būti.

Tik reiktų atkreipti dėmesį, kad tie žmonės, kurie kreipiasi dėl lošimų, išskirtiniais atvejais yra tik lošėjai ir nevartoja alkoholio ar kvaišalų. Dažniausiai alkoholio ar kvaišalų vartojimas yra faktorius, sustiprinantis poreikį lošti.

Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad pagalbos į priklausomybės centrus dėl priklausomybės lošti kreipiasi mažuma tų, kurie iš tiesų turi problemų dėl lošimo.

Tokia situacija susidaro dėl informacijos stygiaus. O reikėtų susirūpinti ir šviesti visuomenę. Lošimo priklausomybė ne rečiau nei kitos baigiasi savižudybėmis, kenčia artimieji, prarandama finansinė gerovė.

Problema - nėra pakankamai specialistų, galinčių konsultuoti tokius žmones. Jei mėgintumėte ieškoti, kas Lietuvoje užsiima konsultavimu dėl priklausomybės nuo lošimų, tokių žmonių tikrai nebūtų daug.

Taip, yra teikiamos paslaugos priklausomybės ligų centruose ir kai kurios iš jų nemokamos, bet važinėti į centrus didžiuosiuose miestuose žmonės gal neturi galimybių.

Nesusidūrusieji nežino, kad lošimo priklausomybės įveikimas yra labai sunkus ir ilgas procesas. Jis gali tęstis metų metus.

O būna, kad žmonės ir atkrenta, kai tam tikru gyvenimo tarpsniu kokie nors faktoriai išprovokuoja atkrytį.

Kaip ir bet kokios kitos priklausomybės atveju.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“