Povilas Skruibis: Psichologinė pagalba nerūpi

Kai SAM pradėjo vadovauti Rimantė Šalaševičiūtė, Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų planą rengusi darbo grupė buvo sumažinta, tai teikė vilčių, kad darbas bus konstruktyvesnis. Tačiau paaiškėjo, kad niekas nesikeičia: medicininis modelis dominuoja, o visa kita - neverta dėmesio.

Prasmė būti kažkokioje darbo grupėje yra tuomet, jei matai, kad gali kažką pakeisti. Aš įsitraukiau į šios darbo grupės veiklą norėdamas padėti kurti savižudybių prevencijos sistemą, bet esminiai mano ar kolegų siūlymai šiais klausimais vis būdavo atmetami. Tad man ir kilo klausimas: kokia prasmė toje darbo grupėje būti, jeigu tu nieko negali padaryti?

Mūsų pateiktas alternatyvus Psichikos sveikatos strategijos planas yra prieinamas viešai. Ten išdėstyti mūsų pasiūlymai, skaičiavimai, kiek kas galėtų kainuoti. Visi gali pasižiūrėti, kam tie pinigai būtų skirti, kiek jų riekia. Pavyzdžiui, dalies lėšų reikėtų, kad psichologinė pagalba būtų prieinama. Vaistai dabar prieinami, per metus tam išleidžiamos milžiniškos sumos - tai niekam nekliūna. Taip, tam tikrais atvejais būtina vaistus skirti. Tačiau problema ta, kad psichologinė pagalba yra neprieinama. Tam, kad ji būtų prieinama, reikia lėšų. Tas lėšas gautų kažkokie psichologai, kurie būtų arba įdarbinti, arba jų paslaugos būtų perkamos, o ne konkrečiai aš ar mano kolegos, dirbę darbo grupėje.

Tad ministrės pasakymas, kad nesutarimai kilo dėl pinigų, atrodo nerimtai. Taip pat galima būtų pasakyti, kad gal pagrindinė nesutarimų priežastis ta, jog kažkas nenori tų 50 mln. eurų biudžeto, kuris skiriamas psichikos sveikatos sistemai, prarasti?

Ne tai esmė. Esmė - ministrės ir jos komandos požiūris, kad psichikos sveikatos sistemai viskas gerai ir nieko nereikia keisti. Mūsų požiūris: toli gražu ne viskas yra gerai, būtina dar daug ką padaryti, kad psichologinės pagalbos paslaugos būtų labiau prieinamos. Požiūris ir yra pagrindinė nesutarimų priežastis.

Mano pagrindinis siūlymas, kuriam įgyvendinti skyriau daugiausia dėmesio, - sukurti sistemą, pagal kurią žmogus, mėginęs nusižudyti, gautų trumpalaikę psichologinę pagalbą. Kodėl? Todėl, kad mėginusieji nusižudyti, kaip įrodyta, yra viena didžiausių rizikos grupių. Skirtingai nuo tų, kurie ketina nusižudyti, mėginusieji nusižudyti jau yra ligoninėje, vadinasi, jų nereikia kažkur ieškoti ir jiems įrodinėti, kad jiems būtina pagalba. Ir esama pakankamai tyrimų, kurie rodo, kad trumpalaikės psichologinės intervencijos, psichologinis konsultavimas tokiais atvejais yra labai efektyvūs - ne tik sumažina savižudybių skaičių, bet sumažina ir pakartotinių mėginimų skaičių. O tai reiškia, kad sveikatos sistema sutaupo pinigų, nes žmogus nemėgina nusižudyti dar kartą ir nepakliūna į ligoninę. Verta į tai pinigus investuoti ar neverta?

Dabar tokios vieningos psichologinės pagalbos sistemos nėra. Mano tikslas buvo pasiekti, kad ji būtų sukurta. Tačiau jeigu politikai, kurie už tai atsako, nemato čia jokios problemos, nenori nieko dėl to daryti, kažkoks vienas psichologas nieko nepasieks. Belieka tikėtis, kad ateityje ateis kiti ministrai, kurie problemą matys.