Pirmagimis, vidurinysis, jauniausias ar... vienintelis? (1)

Garsi prancūzų psichoanalitikė Fransuaza Dolto dažnai kartodavo: daugelis brolių ir seserų turi ne tuos pačius tėvus. Ką tai reiškia? Gyvenimiška patirtis kartais mus pakeičia neatpažįstamai, ir 35 metų moteris, pagimdžiusi antrą vaiką, gali niekuo nepriminti tos 20-metės, kuri tik pažino motinystės pradmenis.

Tačiau kaip bet kuri kita klasifikacija, gimimo eiliškumo psichologija - sąlygiška. Pasisakymai šia tema pernelyg kategoriški ir nenatūraliai konkretūs, pavyzdžiui: pirmagimiu galima psikliauti, jis darbštus ir organizuotas, reiklus ir rimtas, laikosi įstatymų, duoto žodžio, pasikliauja tik savimi, tačiau nori įtikti visiems. Arba apie viduriniuosius vaikus: jie ramūs ir žemiški, sugeba išklausyti, problemas sprendžia kompleksiškai, siekia, kad visiems aplinkui būtų gera ir džiugu. Iš jų išeina geri diplomatai.

Sutikite - bet kuriai pseudoaksiomai "Pirmagimis visada..." arba "Jaunėliams būdinga..." rasis daugybė antipavyzdžių. Išties, gimimo eiliškumas svarbus ne pats savaime, o konkrečios šeimyninės situacijos kontekste. Pridėkime dar gamtos dovanas, ir gausime "kiek žmonių - tiek likimų". Vis dėlto prielaida, susijusi būtent su gimimo eiliškumu, turi pagrindo egzistuoti.

Pirmagimis

Pagal Adlerį, pirmagimio padėtis pavydėtina tik kol jis šeimoje vienintelis: būdamas "visatos centras", mėgaujasi neišmatuojama tėvų meile ir rūpesčiu bei savo saugiu egzistavimu. Adlerio bendraminčiai vyresnėlius abibūdina kaip siekiančius tobulumo, sėkmės ir dažniausiai jos pasiekiančius, o jei ne - metančius tai, ką pradėjo.

Vyresnieji vaikai rimti, atkaklūs, perigingi, jų atsakomybės jausmas itin stiprus, būtent todėl dažnas tampa gana nerimastinga asmenybe.

Daugybę amžių pasaulyje viešpatavo pirmagimio teisė į privilegijuotą padėtį. Pastebėta, jog žymiais politikais ir apskritai garsenybėmis dažniausiai tampa pirmagimiai.

"Nuvertimas nuo sosto." Silpnoji pirmagimio vieta - perfekcionizmas, kurio šaknys glūdi atstūmimo ir tėvų meilės praradimo pojūtyje, kai gimė antras vaikas. "Monarchas, iš kurio atimtas sostas", - rašė Adleris.

"Aš tapsiu pačiu geriausiu, kad susigrąžinčiau tėvų meilę", - tokį nesąmoningą sprendimą priima pirmagimis. Formuojasi "meilės užsitarnavimo" mechanizmas, kuris vėliau veikia santykius su partneriu. Be to, vaiko amžius čia neturi reikšmės. Pavyzdžiui, dvimečio elgesys gali regresuoti (jis ima reikalauti čiulptuko, kalbėti kaip lėliukas), o paauglys - šiurkščiai bendrauti, pulti į isteriją, netgi bėgti iš namų. Tėvai dažniausiai susierzina, sugriežtina reikalavimus, ir... susidaro uždaras ratas: pirmagimis pasąmonėje dažniausiai padaro išvadą: "Iš manęs reikalaujama neįmanomo."

Nuoskauda tėvų atžvilgiu vyresnėlio širdyje gali išlikti visą gyvenimą. Kaip niekam kitam, pirmagimiui svarbu suvokti savo negatyvius išgyvenimus, "susidraugauti" su praeitimi ir išmokti "būti tėvais pačiam sau" - atrasti savo atramas.

Daugeliui suaugusių pirmagimių iškyla uždavinys išmokti ne tik "užsidirbti" meilę, bet ir gauti jos "šiaip sau", taip pat "susidraugauti" su saugumo jausmu.

Žinia, būtent pirmąjį vaiką užgriūva įvairių, dažnai vienas kitam prieštaraujančių auklėjamųjų priemonių lavina - iš čia ir emocinis nestabilumas bei polinkis (jau suaugus) puldinėti iš vieno kraštutinumo į kitą.

Daug pasakyta ir prirašyta apie tai, kaip palengvinti pirmagimiui perėjimą prie vyresniojo vaidmens. Tai ir asmeninės erdvės sukūrimas (tegu tai bus tik kampelis, lentynėlė spintoje, dėželė "slaptiems daiktams"), būtinas taktilinis (lytėjimo) kontaktas ir moralų tema "tu gi vyresnis" atsisakymas. Vaikas nepasirenka sau vyresniojo vaidmens, taigi bet kokios pretenzijos ta tema yra beprasmės ir netgi žiaurios.

Blogiausia, kai vyresnis vaikas automatiškai, įvykus brolio ar sesers gimimo faktui, daromas aukle, ir dažnai be teisės į poilsį.

Kad susigrąžintų tėvų meilę, vyresnieji vaikai kartais identifikuojasi su savo lyties gimdytoju ir prisiima dalį tėvystės funkcijų. (Todėl vyresnėliai atsakingesni ir valdingesni, ir tuo galima paaiškinti Adlerio sekėjų pastebėtą faktą, jog vyresni vaikai dažniau tęsia šeimos tradicijas). Į šį polinkį galima reaguoti pasiūlant pirmagimiui ne "tarno", o "partnerio", pagalbininko vaidmenį, nepamirštant, kad jis, kad ir kokio amžiaus būtų, lieka vaikas, kuriam reikia individualaus tėvų dėmesio ir nuolaidumo.

Svarbiausia - leisti vyresniam vaikui atvirai reikšti ir pasakyti savo jausmus. Draudimas reikšti "blogas" emocijas (nepasitenkinimą, nusivylimą, nuoskaudą) - viena iš pačių blogiausių "dovanų", kurias pirmagimiai gauna iš suaugusiųjų.

Antras vaikas

Antrajam vaikui nežinomas tas "visuotinio susižavėjimo" pojūtis, kurio taip ilgisi jo vyresnysis brolis ar sesuo. Nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių jis atranda pasaulį, kuriame suaugusieji dalija dėmesį, meilę ir rūpestį dviem. Iš pradžių brolis ar sesuo mažyliui nė kiek ne įdomesni nei ryškus barškutis. Susidomėjimas vyresnėliu išauga po pusmečio, o paskui gimsta garbinimas. Broliukas ar sesutė taip mikliai meta kamuoliuką, taip vikriai laksto, taip aukštai iššoka... Ir šis "įsimylėjimas", žinia, dažniausiai lieka be atsako.

Antrajam vaikui nuo pat pradžių tempą diktuoja jo vyresnysis brolis arba sesuo: situacija jį stimuliuoja viršyti "varžovo" rekordus. Dėl to jis dažnai lavėja sparčiau nei vyresnysis. Pavyzdžiui, antrasis vaikas gali anksčiau pradėti vaikščioti ar kalbėti bei pirmasis.

"Jis elgiasi taip, tarytum rungtyniautų bėgimo varžybose, ir jeigu kas nors išsiveržia keletą žingsnių į priekį, paskubės aplenkti. Jis visą laiką verčiasi per galvą", - teigia A. Adleris.

"Vyresniojo strategija" skiriasi tuo, kad jis visą laiką bando susigrąžinti "prarastą besąlygišką meilę" iš Didžiosios figūros (vaikystėje - tėvų, vėliau - reikšmingų žmonių), o antrasis vaikas užsiėmęs varžybomis "savo svorio kategorijoje" .

Adleris (kuris, beje, pats buvo antras vaikas šeimoje) manė, kad vidurinysis vaikas kelia sau pernelyg didelius tikslus, o tai padidina nesėkmių tikimybę.

Antrasis, tačiau ne paskutinis vaikas šeimoje yra vienu metu ir vyresnis, ir jaunesnis, todėl gali pasireikšti ir vienam, ir kitam būdingi bruožai, ir netgi neįsivaizduojamos jų kombinacijos.

Kad būtų pastebėtas ir užiimtų savo vietą po saule šeimoje, vidurinysis vaikas geba vaidinti vaidinti tiek "didelio", tiek "mažiuko" vaidmenis - priklausomai nuo aplinkybių. Povandeniniais akmenimis auklėjant vidurinįjį vaiką galima laikyti tai, kad daugiausiai dėmesio paprastai skiriama vyresniam (pavyzdžiui, jis pirmasis tampa mokiniu) ir jaunesniam (kaip bejėgiškiausiam).

Vidurinysis vaikas (jeigu tai ne vienintelė mergaitė arba berniukas triadoje) gali jaustis esąs "joks" ir - priklausomai nuo bazinio psichotipo - arba puoselėti tariamo "nevisavertiškumo" jausmą, arba traukti į save dėmesį blogais poelgiais, visokiausiais įkyriais įpročiais, arba su dviguba energija kautis už savo vietą po saule konkuruodamas su broliu ar seserimi.

Kitaip nei pirmagimis, paniręs į dvasinius išgyvenimus, antrasis vaikas dažniausiai orientuojasi į sociumą ir yra atviras pasauliui. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad vidurinieji vaikai nuo pat pradžių mokosi su visais sugyventi taikiai, tampa draugiški ir taktiški kitų atžvilgiu.

Kita vertus, jeigu žvelgsime iš A. Adlerio koncepcijos, aiškinančios gimimo eiliškumo efektą kova dėl valdžios, viduriniesiems vaikams gali išryškėti priešingi, agresyvūs ("grobuoniški") bruožai. Didelėje (daugiau nei trijų vaikų) šeimoje tam, kuris gimė antras, yra daugiau galimybių užaugti komunikabiliam, lanksčiam, mokančiam sutarti su kitais.

Ir nusiteikusį "pesimistiškai", ir "rungtyniaujantį"antrąjį vaiką reikia mokyti vertinti save lyginant save dabartinį su savimi praeityje (anksčiau nemokėjau, bet dabar išmokau), o ne lyginant save su broliu arba seserimi. Pirmagimio "Aš" dažnai būna liguistai hipertrofuotas, o štai antrajam vaikui reikia sutvirtinti asmenines ribas ir asmeninę erdvę. Iš viduriniųjų vaikų dažnai girdime: "Man buvo sunku atrasti vietą savo šeimoje, o dabar jaučiuosi ne savame kailyje netgi tarp draugų."

Jaunėlis

Trečiasis (šiame straipsnyje tarp trečio ir jauniausio šeimoje dėkime lygybės ženklą) vaikas patenka į jau susiformavusią sistemą: tėvų požiūris į vaiko auklėjimą nusistovėjęs, jie nesiblaško tarp kraštutinumų. Tai jauniausiam vaikui suteikia emocinio stabilumo.

Pasak A. Adlerio, jauniausio vaiko padėtis unikali tuo, kad jis niekada nepatiria "karūnos atėmimo" šoko ir, būdamas šeimos "mažylis lepūnas", dažniausiai apsupamas ne tik tėvų, bet ir (didelėse šeimose) brolių bei seserų dėmesiu.

Antra vertus, jeigu tėvų pajamos nedidelės, jis neturi beveik nieko savo (jam tenka naudotis kitų šeimos narių daktais); iš čia - nepriklausomumo jausmo nebuvimas.

Trečias dalykas - jaunesnis vaikas auga aplinkoje, kurioje "dideli" vyresni vaikai naudojasi privilegijomis ir diktuoja toną. Tai gali skatinti nevisavertiškumo jausmą ir aukštą motyvaciją būti pranašesniam už kitus. Adleris kalbėjo apie "kovojantį jauniausią vaiką" kaip apie galimą būsimą revoliucionierių.

Paaugęs jauniausias vaikas moka priimti kitų globą, pagalbą, paramą. "Mažulio" gyvenimas sukoncentruotas į žmones ir santykius su žmonėmis. Jis nujaučia visas bendravimo subtilybes ir moka patraukti į save aplinkinių dėmesį.

Paprastai mažiausiam vaikui šeimoje užkraunama mažiausiai pareigų - o juk elgesio stereotipai susiformuoja būtent vaikystėje. Ir jaunėlio pasiekimus tėvai dažniausiai vertina nuolaidžiai, todėl silpnoji jo vieta - vidinės disciplinos nebuvimas, sąlygiškas visko leistinumas.

Kai kurie žmonės "mažylio" vaidmenį vaidina visą gyvenimą. Jeigu negauna ko nors veltui - tai "pasaulis neteisingas", o reikalavimas žengti ryžtingą žingsnį (tiek iš kolegų, draugų arba giminaičių) sukelia nuoskaudų ir nepasitenkinimo audrą.

Jauniausi vaikai, augę nepalankioje aplinkoje, gali visą gyvenimą paskirti kovai su nevisavertiškumo kompleksu ("Į mane nežiūrima rimtai, aš nereikalingas") ir pastangoms įrodyti, kad jie tikrai yra svarbūs - o tai kartais priveda prie neprognozuojamų poelgių.

Vienintelis

Pasak Adlerio, vienturčio vaiko pozicija unikali tuo, kad jam netenka konkuruoti su broliais bei seserimis. Dažniausiai toks vaikas varžosi su tėvu. Jis pernelyg ilgai ir smarkiai kontroliuojamas mamos ir laukia tokios pat globos bei rūpesčio iš kitų. Ryškiausias tokio gyvenimo stiliaus bruožas - priklausomybė ir egocentrizmas. 

Bus daugiau