Perfekcionizmo idėja - tai visapusiškai nugludintas, idealus vaizdas, kokie mes turime būti.
Kai žmogus turi susikūręs idealų savo paties paveikslą ir žino, kad jo neatitinka, jo viduje įvyksta skilimas - jis nenori būti toks, koks yra šiuo metu. Jis pats sau nepatinka, todėl kontroliuoja save ir savo veiksmus, nuolat juos lygindamas su savo idealu. Tai drasko jį į gabalus. Vaizdžiai tariant, tokio žmogaus viduje vyksta "pilietinis karas".
Kai žmogus negali priimti savęs tokio, koks yra, jis dirbtinai sukuria kitą asmenybę ir ją pateikia pasauliui. Būtent todėl žmonės taip didžiuojasi savo socialine reikšme: aš - garsus verslininkas, žinomas muzikantas ir t.t. Kraštutinis tokio skilimo atvejis - depersonalizacija.
Jei mes negalime pasirodyti tokie, kokie esame, - dedamės kaukes. Pasislėpę už jų, patenkame į haliucinacijų, saviapgaulės pasaulį. Ir tai, kas mes esame iš tikro, mūsų visiškai nejaudina. Išėję į gatvę, į išorinį pasaulį, vaidiname spektaklį, kad neduokdie mūsų niekas nedemaskuotų. Mes elgiamės kaip aktoriai teatre, skirtumas tik toks, kad teatro scena - maža, o gyvenimo - didelė.
Mes nesiklausome to, ką mums sako gamta, o stojamės ant bėgimo takelio ir pradedame bėgti nuo savęs. Mums atrodo, kad aplink visi tokie protingi, tokie nepriekaištingi, tokie gražūs, o mes - pernelyg paprasti. Todėl užsidedame kaukes ir siekiame tobulybės.
Perfekcionizmas yra tik idėja. Jeigu mes kiekvieną dieną, žiūrėdami į veidrodį, lyginsime save su šia idėja, imsime savęs neapkęsti. Mums reikės dar daugiau grimo, kad kiti neįžvelgtų, kokie esame niekingi, nemokšos, nesolidūs. Mes einame į pasaulį apsiginklavę iki dantų, t.y. visiškai užsisklendę, tačiau niekas to nepastebi, nes kiti elgiasi lygiai taip pat.
Žmogaus auklėjimas orientuotas į ambicijas, puikybę ir garbėtrošką. Vos tik jis pasirodo šiame pasaulyje, jam iš karto duodamas planas, žemėlapis, pagal kurį jis turi realizuoti save gyvenime. Jis dar neįsisąmonino, kuo norėtų būti, kas jam teiks džiaugsmo ir pasitenkinimo, o jį jau suprogramuoja. Gavęs tokį planą, žmogus negali gyventi savo gyvenimo. Tai gyvenimas, tačiau ne jo. Jis niekada nepražys visomis vaivorykštės spalvomis, jis niekada netaps neeilinis ir tikras. Galbūt jis taps didelis ir garsus, tačiau jo širdis bus mirusi.
Žmonės gimsta skirtingi. Nereikia savęs su niekuo lyginti. Mes unikalūs tokie, kokie esame, o ne kokie "turėtume" būti.
Atpraskime save žeisti. Jei esame bailūs, drovūs ir neryžtingi - tam yra priežasčių, ir mes turime jas priimti. O kai priimame tai, kas yra, kažkas įvyksta, ir mes pradedame keistis.
Pasitikėjimas savimi ateina pas žmogų, kuris nieko savo gyvenime neatmeta. Gyventi nieko neatmetant - tai gyventi natūraliai, spontaniškai, gyventi savo nepakartojamą gyvenimą.
Parengė Vilma Skiotienė
Rašyti komentarą