Paradigmų kaita: nuo "laikas - pinigai" prie "laikas - gyvenimas"

Žinomas posakis "Time is Money" (laikas - pinigai)priskiriamas Bendžaminui Franklinui. Materialistinė, kiekybinė nuostata keičiasi į kokybinį požiūrį: "Time is Life". Juk laikas mums kur kas vertingesnis už pinigus - prarastus pinigus galima susigrąžinti, o laiko - niekada. Laikas - tai gyvenimas.

Jeigu kas nors bandytų iš jūsų atimti 200 eurų, jūs priešintumėtės visomis jėgomis. Jeigu kas nors bandytų pavogti iš jūsų dvi valandas laiko, daugelis neprieštarautų, o kai kurie net ir padėkotų. "Vieninteliai nusikaltėliai, kurie mūsų visuomenėje nebaudžiami, - tai laiko vagys", - sakė Napoleonas.

Didžiausia problema yra ta, kad per skubą, kurios pilna mūsų kasdienybė, rizikuojame susirgti veiklumo karštine, o tokios būsenos nesunku pamesti iš akių savo gyvenimiškuosius prioritetus. Jais ketiname pasirūpinti, kai liks laiko, bet "atliekamo" laiko nebūna niekada.

Laiko planavimas pašalina simptomus, bet ne problemos priežastį. Kalendorius, užrašai, dienotvarkės, kompiuteris mums padeda kontroliuoti esamus reikalus. Susiplanavę dieną, sudarę svarbių darbų sąrašą ir projektų apžvalgas, jūs, be abejo, geriau organizuosite darbo laiką. Bet jeigu koncentruojatės ne ten, kur reikia, jūs ir toliau patirsite stresą - tik "geriau organizuotą, aukštesnio lygio". Tai ne produktyvumo, o efektyvumo problema.

Dar 7 dešimtmetyje Piteris Druckeris pasisakė prieš nuostatą "daryti viską po truputį" ir ragino koncentruotis į reikšmingiausius prioritetus ("First Things First"). Dirbti efektyviai - tai daryti teisingus dalykus.

Įsivaizduokite, kad prieš jus ant žemės krenta kupiūros: viena - 500 eurų ir dar daugybė po 5 eurus. Prie kurios pulsite pirmiausiai? Žinoma, prie stambesnės. Nes tai efektyvu.

O kuo jūs buvote užsiėmęs darbe praėjusią savaitę? Diena po dienos? Ar rūpinotės "stambioms kupiūromis" - pavyzdžiui, klientų pritraukimu - ar plėšėtės tarp daugybės antraeilių detalių?

Jeigu pildysite darbų kalendorių arba nueisite į laiko valdymo seminarą, - laiko nepadaugės. Jūs, žinoma, pradėsite dirbti produktyviau, bet tai dar nereiškia, kad efektyviau. Lemiamas klausimas - ar sugebėsite savo veiklai suteikti daugiau prasmės.

Balanso modelis

Valdyti savo gyvenimą - tai ne tik rasti laiko visoms svarbioms gyvenimo sritims (darbas, šeima, sveikata, prasmė), bet ir palaikyti tarp jų pusiausvyrą.

Atskiros gyvenimo sritys viena nuo kitos priklausomos. Per didelio krūvio darbe pasekmė bus nedėmesingumas savijautai, asmeninių kontaktų susilpnėjimas; neturint ramsčio - aiškių gyvenimo vertybių - greitai ir ilgam nukris asmeninė motyvacija bei gebėjimas siekti sėkmės.

Skirdamas per daug laiko ir jėgų sėkmei pasiekti, žmogus neišvengiamai apleidžia kitas gyvenimo sritis, o tai savo ruožtu negatyviai atsiliepia jo pasiekimams. Galiausiai susiklosto taip, kad "daugiau reiškia mažiau".

Tarkime, kad visos keturios gyvenimo sritys sudaro 100 proc. Dabar įsivaizduokite savo dabartinę situaciją.

Kiek procentų aktyvaus laiko (neįskaitomas maždaug trečdalis laiko - kai miegate), savo energijos ir prioritetų skiriate sričiai "Pasiekimai ir darbas"?

Kiek procentų skiriate sričiai "Kūnas ir sveikata"?

Kiek procentų atiduodate "Kontaktams ir asmeniniams santykiams"?

Kiek procentų atima prasmės klausimai?

Ilgai nesvarstydami greitai padalykite bendrą sumą - 100 proc. - į keturias gyvenimo sritis. Kuo ilgiau skaičiuosite, tuo mažiau patikimas bus rezultatas.

Taigi kaip atrodo jūsų dabartinis gyvenimo balansas?

"Pasiekimams ir darbui" dažniausiai tenka 50, 60 arba 70%, o kartais netgi daugiau; klausimams apie prasmę paprastai skiriami 5, 10 arba 15% (jeigu apskritai skiriama).

Mūsų kultūroje įprasta orientuotis ne į prasmę, o į sėkmę. Žinoma, dauguma žmonių yra darbingo amžiaus, todėl sėkmė turi daug reikšmės, tačiau kai viena ar dvi gyvenimo sritys netenka pusiausvyros, tai neišvengiamai atsiliepia ir kitoms.

Pavyzdžiui, perkrova srityje "Pasiekimai/darbas" blogai veikia sveikatą, priveda prie psichosomatinių sutrikimų, provokuoja konfliktus su šeimos nariais ir sukelia individualių vartybių krizę (Tipiška darbomanų frazė: "Kol nepatyriau infarkto, tol nesupratau, kad darbas mane žudo.")

Visa užgožiantis domėjimasis savo sveikata ir kūno lavinimu (būdingas geriausioms pasaulio raketėms), kai žmonės alina save treniruotėmis ir gyvena nuo vienos traumos iki kitos, atsisako draugų, galiausiai priveda prie visiškos demotyvacijos, prasmės praradimo.

Tą, kuris užsiima vien tik gyvenimo prasmės paieškomis, ištinka panašus likimas: jis prieina niūrią aklavietę arba tampa sektos nariu.

Gyvenimo sričių pusiausvyra

Nostratas Pezeškianas, tyrinėjęs psichosomatiką, pabrėžia,kad būtina skirti pakankamai laiko ir dėmesio visoms keturioms gyvenimo sritims. Tik taip galima užkirsti kelią kūno ligoms.

Jo nuomone, Vakarų industrinėse visuomenėse susiklostė aiški šių sričių hierarchija.

Pirmoji pakopa: pasiekimai. Įsitraukimas į profesionalią veiklą ir darbą, atsakomybės už prisiimtus įsipareigojimus jausmas ir noras ne tik likti geros formos, bet ir tobulėti profesinėje srityje - visa tai skatina žmogų skirti sėkmei daug jėgų ir energijos. Nesugebėjimas atsirinkti prioritetų, nerealūs planai, neefektyvi darbo metodika, nuolatinis nerimas dėl atidėtų užduočių atveda prie to, kad žmogus ir po darbo dienos neatsijungia nuo problemų ir reikalų, o tai trukdo jam mėgautis laisvu laiku. Taip pat tai neigiamai atsiliepia trims likusioms gyvenimo sritims.

Antra pakopa: sveikata. Daugelis žmonių negalvoja apie sveikatą tol, kol nesuserga. Bet kai šioje srityje kas nors negerai, jie staiga suvokia, kaip svarbu būti sveikam. Tuomet, spaudžiamas aplinkybių, žmogus priverstas atiduoti reikšmingą dalį savo laiko sveikatai palaikyti arba atgauti. Beje, dažnai tai daroma dėl galimybės toliau siekti profesinės sėkmės.

Trečia pakopa: bendravimas. Kontaktams, turintiems didžiausią kokybinę vertę (santykiai su žmona (vyru), vaikais, tėvais,draugais), dažnai gresia pavojus dėl profesinių įsipareigojimų, dėl kurių darbo diena tampa ilgesnė, antro kompiuterio namuose ir pan. Tačiau vis daugiau žmonių ima suvokti susvetimėjimo pavojų ir tikslingai priešinasi šiai problemai.

Ketvirta pakopa: prasmės klausimas. Vis daugiau žmonių ima suprasti, kad per mažai dėmesio skiria vertybėms, suteikiančioms gyvenimui prasmę: rūpinimuisi savo šeima, gamta, žmonijos ateitimi ir tikėjimo reikalais.

Tokias vertybių permainas šiandien galime stebėti daugelyje visuomenių. Individualių vertybių šaltinis vis dažniau tampa prasmingas gyvenimas, laikas, skirtas sau ir savo šeimai. Užuot pervertinę vieną kurią iš savo gyvenimo sričių, žmonės stengiasi jas subalansuoti - siekia harmonijos.

Parengė Vilma Skiotienė