Nuo šimto viskas tik prasideda...

Pasaulio demografai teigia, jog mūsų planetos gyventojai palaipsniui senėja. Žmonių daugėja ne tiek dėl gimstamumo didėjimo, kiek dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės.

Šimto metų riba, dar neseniai atrodžiusi nereali, tapo pasiekiama vis daugiau žmonių. Milane, turinčiame 1 milijoną gyventojų, per pastaruosius 15 metų žmonių, pradėjusių antrą šimtmetį, padaugėjo nuo 322 (1992 m.) iki 746 šiomis dienomis. Italai apskritai gyvena ilgiausiai pasaulyje: vyrai - maždaug iki 77,2, moterys - iki 88,2 metų. Taigi jiems 100 metų nėra neįsivaizduojamas tikslas.

Šito nepasakysi apie Afrikos šalių gyventojus: vidutinė gyventojų trukmė Siera Leonėje - kiek daugiau nei 25 metai, o kaimyninėse šalyse šis rodiklis ne ką geresnis.

Demografijos rodikliai iškalbingi. Pirmiausiai jie byloja, kad gyvenimo trukmės ilgėjimas klestinčiose šalyse yra lemiamas daugybės mokslo atradimų. Pavyzdžiui, britui, gimusiam 1901 m., gyvenimo trukmė buvo prognozuojama 47 metai, o šimtmečio pabaigoje ši prognozė paaugo iki 77,5 metų. Tai yra daugiau nei 64 procentais.

Žmogus įveikė vienas infekcines ligas ir išmoko gydyti kitas. Amžiną savo priešą badą klestinčios industrijos šalys paliko praeityje: 20 amžiaus agrotechnologijos leidžia nuimti derlių nepaisant gamtos kaprizų, masinių vabzdžių atakų ir kitų aplinkybių.

Šių dienų pasaulyje skiriasi ne tik klestinčių ir akivaizdžiai skurstančių šalių žmonių gyvenimo trukmė. Skiriasi ir žudančių ligų sąrašas. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose mirtingumas dėl širdies ir kraujagyslių ligų sudaro 28,5 proc., antroje vietoje - vėžys - 22, 8 proc., o štai Afrikos šalyse dažniausiai mirtį neša AIDS (20, 4 proc.), antroje vietoje - maliarija (10,1 proc.).

Atsižvelgiant į tai, kad daugumoje klestinčių šalių padėtis panaši į JAV, galima sakyti, jog afrikiečiai iki infarkto, insulto arba vėžio paprasčiausiai neišgyvena.

Medicinos galimybių vaidmuo didžiulis. Epidemijos žmonijai gali būti pavojingesnės nei karas: štai 1918 metais gripas nusinešė, skirtingais duomenimis, nuo 20 iki 40 milijonų gyvybių, o tai viršija žuvusiųjų Pirmajame pasauliniame kare skaičių.

Statistika patvirtina, kad šalyse, kuriose vyrauja ilgesnė gyvenimo trukmė, medicininis aptarnavimas geresnis, o gydytojų kur kas daugiau. Pavyzdžiui, JAV tūkstančiui gyventojų tenka maždaug 25 medikai, Europoje - 19, Pietryčių Azijoje - kiek daugiau nei 4, Afrikoje - apie du.

Yra nemažai būdų pailginti gyvenimą ir be specialių brangiai kainuojančių medicinos priemonių. Šioje srityje darbuojasi psichologai, atskleidžiantys vis naujų nematerialių faktorių, lemiančių gyvenimo trukmę.

Paskutiniai garsaus amerikiečių psichologo Hovardo Frydmano tyrimai pagrįsti statistika, užfiksuota nuo 1921 iki 2001 metų. Nagrinėdamas ją, H. Frydmanas pastebėjo, kad laiminga vaikystė, prabėgusi su artimais ir mylinčiais žmonėmis, stresų (pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų ar žūties) nebuvimas yra akivaizdžiai susiję su gyvenimo trukme. Psichologas daro prielaidą, jog vaikai, gavę pozityvią patirtį šeimoje, perkelia ją į savo jau suaugusio žmogaus gyvenimą palaipsniui kurdami bendravimo su aplinkiniais būdus, pagrįstus rūpestingumu, impulsyvumo nebuvimu, stabiliais santykiais. H. Frydmanas mano, kad toks gyvenimo būdas sumažina tiek asmenybės savigriovos (narkotikai, alkoholis), tiek sunkių ligų riziką.

Daug reikšmės, psichologų duomenimis, turi žmogaus požiūris į savo senėjimo faktą. Jeigu šis požiūris filosofiškas ir optimistiškas, mūsų gyvenimas pailgėja vidutiniškai 7,8 metų - nepaisant lyties, socialinės padėties ir sveikatos būklės.

Dar vienas itin svarbus faktorius - santuokinis gyvenimas. Čia esama savų pavojų: jeigu santuoka sėkminga - ji skatina ilgaamžiškumą, tačiau šeimyniniai nesklandumai atima nemažai gyvenimo metų.

Šios bendros taisyklės apibendrinimą daro Vilanovos universiteto psichologijos profesorius Patrikas Markis, sakydamas, jog šimtu procentų teigti galima tik viena: santuoka tikrai naudinga vyrų sveikatai. Šeima juos sulaiko nuo žalingų įpročių, verčia rūpintis sveikata, laiku kreiptis į gydytojus. Moterys - tiek ištekėjusios, tiek vienišos, - yra maždaug vienodo sveikumo ir rūpinasi savo būkle nepaisydamos šeimyninės padėties. Mokslininkas priduria, kad vienišoms moterims labai svarbu sugebėti kurti tvirtus socialinius ryšius, kurie iš dalies kompensuoja šeimos nebuvimą.