Nevarkime: kito žmogaus pakeisti neįmanoma

Net jeigu tai jūsų vyras, kuris pernelyg daug laiko praleidžia su draugais. Net jeigu tai suaugę vaikai, kurie nerodo jokio noro su jumis matytis ir bendrauti.

Jeigu kažkas įžūliai įsibrauna į mūsų asmeninę erdvę, ignoruodamas prašymus to nedaryti, jį galima ir reikia sustabdyti ir išvyti lauk, tačiau pakeisti to žmogaus neįmanoma. Jį paprasčiausiai teks iš naujo ir iš naujo vyti šalin, jei nesuprato iš pirmo karto ir turite tam pakankamai jėgų, tačiau priversti jį suprasti per prievartą – tai ne žmogaus keitimas, tai – banali agresija.

Idėja, kad jeigu gerai pasistengsime, tai galėsime priversti kitą žmogų pasikeisti, turi visiškai logišką finalą – fizinį smurtą. Reikia gi kažkaip pagaliau įkalti į galvą tam idiotui gero elgesio taisykles, tiesa? Kodėl ne kumščiais?

Dėl to svarbu atminti: kai tik į galvą šauna idėja nepaisyti fakto, jog kai kuriais klausimais bendros kalbos surasti neįmanoma, kai tik pradėsime daryti besipriešinančiam žmogui spaudimą, kad įkaltume jam į galvą kokią nors mintį, mes jau žengiame tuo keliu, kuris galiausiai atves į fizinį smurtą.

Ir nesvarbu, kokiu būdu stengiatės daryti spaudimą: aktyviai-agresyviai, riksmais ir grasinimais, ar pasyviai-agresyviai, per įsižeidimus, kaltinimus, boikotus ir t.t.

Dažniausiai iki fizinio smurto prieina tie žmonės, kurie patys patyrė kažką panašaus praeityje. Iš ten pat ir mintis, kad jeigu žmogus priešinasi tavo valiai, tai reikia didinti spaudimą, o ne pripažinti savo bejėgiškumą.

O ką daryti, jei kažkas provokuoja? Visiškai nesvarbu, ar mus išties provokuoja, ar mes tai tik susigalvojome. Už provokacijos mes užkimbame tada, kai esame įsitikinę, jog galima kažkaip paveikti provokatorių.

Užčiaupti jį, žinoma, galima, baimė ir skausmas – stiprūs argumentai. Tačiau iškyla klausimas: kodėl greta atsirado žmogus, su kuriuo neįmanoma susitarti (ir visai nesvarbu, kas kaltas) ir kurį galima tiktai priversti užsičiaupti?

O ką daryti, jei „žmoniškai nesupranta“? Susitaikyti su faktu, kad nesupranta. Pagalvoti apie tai, ką ir kaip pats kalbu, kas vyksta mūsų santykiuose ir koks mano vaidmuo tame tarpusavio nesupratime.

Kitaip sakant, reguliuoti reikia save, o ne kitą. Ir jeigu niekas nebepadeda, o taip atsitinka pakankamai dažnai, tada susitaikyti su faktu, kad jokios priemonės nepadeda, o ne bandyti per prievartą kažko siekti. Ir, galiausiai, išsiskirstyti kas sau ar nustatyti saugią distanciją.

Labai sunku pripažinti bejėgiškumą, kol dar nepasiekei galutinio taško. Tačiau kito žmogaus pakeisti neįmanoma. Galima prašyti, galima kalbėtis apie jausmus ir išgyvenimus, jeigu jus girdi, galima siūlyti kompromisus ir abi puses patenkinančius variantus. O galima pripažinti, kad esu bejėgis kažką su tuo padaryti.

Kol šito nepripažinsime, kol su tuo nesusitaikysime, kelias į karą lieka atviras.

O štai pripažinus ir susitaikius su šiuo faktu mūsų laukia laisvė.