"Nenoriu į mokyklą..."

Psichologai, nagrinėję vaikų nepaaiškinamą, nekontroliuojamą mokyklos baimę, išsiaiškino, kad atsisakymas išeiti iš namų yra didžiulis nenoras išsiskirti su mama.
Prisirišimas prie mamos yra natūralus. Taigi visiškai normalu, kad išsiskirdamas su ja vaikas kremtasi. Bet kai šis ilgesys tęsiasi visus metus ir dar ilgiau, jau galime kalbėti apie fobiją. Be abejo, atsisakymas eiti į mokyklą turi neigiamų pasekmių intelektualiniam vaiko vystymuisi ir tėvai turi dėl ko nerimauti.

Mokslininkai, stebėję baikščius vaikus, nustatė, kad jie labai priklausomi nuo savo motinos. Vien pagalvojęs apie išsiskyrimą, vaikas gali pradėti vemti, skųstis pilvo skausmais, užsidaryti tualete, atsisakyti pusryčių. Jis tiesiog sukrėstas būsimo išsiskyrimo. Psichologai aiškina, kad vaiko baiminimasis, išsiskiriant su motina, tėra tik veidrodis, parodantis, kad motina nerimauja, išleisdama savo vaiką.
Jei namuose lieka sesutė ar broliukas, vaikas dargi bijo prarasti "savo vietą". Beje, dažnai tokiose šeimose tėvas būna nustumtas į antrą planą, o visą valdžią savo rankose yra sutelkusi motina.

Be abejo, tokie tėvai, užuot bandę pakeisti vaiką, turėtų išsiaiškinti, išnagrinėti savo pačių elgesį ir jausmus. Daug ką įmanoma pakoreguoti. Jei motina sugebės atplėšti savo atžalą nuo savo sijono ir jeigu tėvui pavyks užimti tinkamą vietą šeimoje, situacija pagerės.

Bėgliai

Kita problema, su kuria susiduria tėvai ir auklėtojai, - tai pabėgimas iš mokyklos arba neatėjimas į mokyklą. "Bėglys" išeina rytais visiškai gerai nusiteikęs. Slampinėja, žiopso į vitrinas, sustoja, stebėdamas kokį paukštį ar debesėlį. Įsijautęs į tokius žaidimus, netenka laiko pojūčio. Paskui staiga atsimena, kad skambutis jau seniai nuskambėjęs. Tada ir nusprendžia "nusiplauti" iš pamokų. Grįžta mokinukas į namus laiku. Tėvai nieko neįtaria. Jis ir kitas dienas bastosi be tikslo. Tėvai apie viską sužino tik iš mokytojo.
Šiuo atveju tai nėra baimė išsiskirti su motina, o negatyvi priešinimosi mokyklai ir visam tam, kas su ja susiję (mokymasis, namų darbai), reakcija. O tokios reakcijos priežastys įvairios: gal vaikas jau patyrė vidinio pralaimėjimo kartėlį, gal prarado pasitikėjimą savimi... "Bėglį" galėjo išvesti iš pusiausvyros nesutarimai su draugais. Vaikas, konfliktuojantis su savo tėvais, taip pat nemėgs mokyklos. Visais atvejais vengimas eiti į mokyklą reiškia bėgimą nuo tikrovės.

Jei pabėgimai, net ir tėvams pasistengus panaikinti jų priežastis, tęsiasi - tada geriau kreiptis į specialistą.

Svajokliai

Vaikas gali toli nuklysti net ir nepalikdamas klasės ar suolo. Jis užsisvajoja. Mokykloje tai vadinama išsiblaškymu ir neatidumu. Dažnai toji dėmesio stoka, neleidžianti vaikui susikaupti ir dirbti, yra kitų minčių, kylančių dėl emocinių problemų, tėkmė. Ir nieko neduos staigus svajotojo papurtymas ir bandymas jį nuleisti ant žemės. Verčiau paanalizuoti, kur jų svajų šaknys.
Kartais tokie vaikai, tarsi nukritę iš mėnulio, būna susirūpinę gimimo problema: iš kur aš atsiradau? Tėvų nedrįsta klausinėti, tada ir būna apsėsti begalinio kankinančio smalsumo. Dar būna tokių norų, kurie kyla vaiko pasąmonėje, nors jis ir stengiasi tas mintis vyti šalin. Pavyzdžiui, sesers ar brolio, su kuriais nesutariama, mirties laukimas, seksualinis smalsumas ir t.t. Tik įžvalgi ir kompetentinga analizė padarys galą tiems užsisvajojimams, kada mintys lyg apsėda vaiką, blokuodamos protinę veiklą.

Svarbu žinoti, kad daugeliu atveju problemos kyla ne dėl sutrikusio protinio vystymosi. Tai daugiau emocinio sutrikimo padariniai.

Pagal užsienio spaudą