Myliu, kad išgelbėčiau

Meilė, žinia, yra pasiryžimas aukotis. Pavyzdžiui, šiandien jūsų mylimasis ar mylimoji sunegalavo ir jums tenka jį slaugyti, apgaubti motinišku rūpesčiu. Arba jeigu jūsų vyrą/žmoną vieną dieną atleidžia iš darbo, jums tenka sukaupti visą savo kantrybę ir kurį laiką palaikyti jį/ją morališkai. Nieko čia ypatinga.

Kiekvienas žmogus tam tikrais gyvenimo periodais atsiduria bejėgio vaiko padėtyje - ar dėl buitinių nesėkmių, ar dėl sveikatos, - ir tais periodais jam reikalinga partnerio parama. Jeigu pora vykusi, žmonės greitai keičiasi vaidmenimis, kad suteiktų laikiną paramą tam, kuris šiuo metu silpnesnis.

Kitas reikalas, kai kankinio ir guodėjo vaidmuo yra įtvirtintas. Tarkime, žmonai neduoda ramybės idėja, kad vyrui reikėtų siekti mokslo, nes jis jau penkti metai neranda "tinkamo ir gerai mokamo" darbo. Sulaukęs kokio nors pasiūlymo, numoja ranka ir toliau žiūri televizorių gurkšnodamas alų, kurio niekada nepamiršta nupirkti ir padėti į šaldytuvą jo rūpestinga žmona.

Pažįstamas vaizdelis?

Mamos vaidmuo - tai spąstai. Pamąstykite - ar jūsų gerumas kam nors teikia džiaugsmo? Jums teikia? Vargu. O ką jau kalbėti apie naudą: jūs duodate vis daugiau, bet nieko už tai negaunate. Ir dažniausiai jūsų "auka" pasirodo esanti nereikalinga.

Dar blogiau - ji kenkia. Jūs aukojate savo gyvenimą, o to, kuriam aukojate, neatsakingumas auga proporcingai pastangoms jį išgelbėti. Jis įpranta prie rūpesčio ir vis blogiau susidoroja su savo problemomis - dvasinėmis ir buitinėmis. Maža to - jis ima priekaištauti savo pasiaukojančiam partneriui dėl visų savo nemalonumų.

Taip, žinoma, mes atsakingi už tą, kurį prisijaukinome, tačiau jį išgelbėti yra tik vienas būdas - liautis būti jam mama. Kaipgi kitaip žmogus įgis šansą atsistoti ant savo kojų, jeigu jį nuolat nešioja ant rankų?

Kai žmona tampa motina

Tarp moterų yra paplitęs toks aukojimosi stereotipas: motina Teresė. Globoja skurstančius, gelbsti silpnuosius, išneša sužeistuosius iš kovos lauko. Tik šis modelis visiškai netinka abipusei meilei, kuriai reikia partnerių lygybės. O kai šeimoje atsiranda "motina Teresė", partnerystės santykiai staiga pavirsta motinos ir vaiko santykiais.

Kuo dar tai gresia, jei nekalbėsime apie emocinį nepasitenkinimą?

Dar niekam nėra pavykę suderinti dviejų vaidmenų: žmonos ir motinos. Berniukas-vyras tiesiog nebejaučia erotinės traukos prie "mamulės". Taip mumyse veikia pasąmonės incesto draudimas. Todėl "mamytės vyras" geba iš motinos-žmonos priimti tik rūpestį ir tuo pat metu svajoja, kaip nuo jos pabėgti, slepia nuo jos savo žaisliukus ir ją apgaudinėja. Jis nuolat įsižeidęs ant "mamytės", kuri neleidžia jam laisvai gyventi. Tai jau ne meilė, o visiškai kitas žanras. Tad gerai pamąstykite: ar jums reikia tokio vaiko? O jeigu reikia, tai galbūt būtų paprasčiau jį pasigimdyti, nei įsivaikinti amžiną naujagimį su kaklaraiščiu ir ūsais?..

Logiškas klausimas: dėl ko kyla tokios situacijos? Ar vyras padarė moterį savo mamyte, ar jos nenutrūkstama globa padarė jį infantilišką? Kitaip tariant, kas atsirado pirma - višta ar kiaušinis?

Kai sukasi uždaras ratas, tokie klausimai netenka praktinės prasmės. Todėl verčiau jau savęs paklauskitei: iš kur man kyla noras būti mama?

Priežastys, kaip visada, slypi vaikystėje. Ypač jei kas nors iš suaugusiųjų šeimoje buvo alkoholikas, sunkus ligonis arba paliktas. Mergaitės tokiose šeimose paprastai jaučiasi atsakingos už tėvų laimę ir nelaimę, nors nieko praktiško padaryti negali. Vėliau jų gyvenime tai tampa svarbiausia tema ir strategija: nuolat aukotis ir įklimpti į neproduktyvius santykius.

Pats geriausias variantas tokiu atveju būtų kaip reikiant padirbėti su psichologu. Todėl, kad bet kokiu atveju šiai nepalenkiamai iš pirmo žvilgsnio moteriai, į kurią remiasi nevykėliai, pačiai reikalinga stipri žmonių parama.

Emocinės skyrybos

Pakeisti savo partnerio kol kas nepavyko nė vienam žmogui pasaulyje, taigi neverta tuščiai eikvoti energiją. Užtat keisti save - galima, nors ir reikia daug darbo.

Pradėkite atvirai reikšti savo jausmus ir pageidavimus. Atkreipkite dėmesį į tai, kad jūs turite be dėmesio paliktų poreikių. Kodėl gi jais nepasirūpinus?

Bent kartą per dieną patenkinkite kurį nors savo poreikį, kuriam anksčiau "neturėjote teisės".

Nepasiduokite šantažui

Liaukitės būti mama. Liaukitės galų gale jam "padėti". Tuomet, sėkmės atveju, jums teks padaryti emocines skyrybas - ir susituokti iš naujo su tuo pačiu žmogumi, kai jis įgis sugebėjimą atsakyti už save. Galima laukti krizės, jeigu "vaiko ir mamos" žaidimas tęsėsi ilgai. Mylimasis pyks, tačiau jums nederėtų leisti, kad jūsų pačios kaltės jausmas vedžiotų jus už pavadžio.

Išsilaisvinimo iš motinos vaidmens periodu svarbu su kuo nors pasikalbėti apie tai, ką jūs išgyvenate. Neslėpkite savo ir jo problemų nuo draugų. Nustatykite aiškias jo elgesio ribas: su kuo jūs sutinkate, su kuo kategoriškai ne.

Didelis vaikas gali rodyti kaprizus: grasinti savižudybe, gerti raminamuosius, būti neištikimas ir "mirti".

Nepasiduokite šantažui. Kartais geriau laikinai išsiskirti ir leisti "dideliam vaikui" suaugti, o pačiam - ugdyti savo savarankiškumą.

Jeigu vyras/moteris primygtinai rodo (ne žodžiais, o veiksmais) ketinimą išsaugoti savo vaikystę iki senatvės, tegu tai tampa jo asmenine problema. O jūsų problema - rasti tinkamą partnerį.

Žaidimai, kuriuos reikia nutraukti jau šiandien

- Kartais prieš savo akis jūs matote ne vyrą/moterį, o berniuką/mergaitę, kuris, regis, nenusiteikęs suaugti. Šie santykiai neturi ateities. Štai "didelio vaiko" požymiai, dėl kurių verta sunerimti:

- Alkoholizmas, narkomanija, patologiškai azartiškas lošimas.
- Žiaurus elgesys su buvusiu partneriu.
- Šiurkštumas bendraujant (iš pradžių - tarsi juokais), grasinimai.
- Netikėti ir neprognozuojami vaikiškų kaprizų priepuoliai.
- Staigūs nuotaikos pokyčiai (pvz., įniršis švelnumo fone).
- Atsainus požiūris į darbą, pažadus, skolas.
- Psichologiniai sunkumai su tėvais (pavyzdžiui, nuolat kalba apie mamą arba atvirkščiai - niekada jos neprisimena).
- Polinkis apgaudinėti aplinkinius.
- Įprotis kaltinti kitus ir teisinti save.
- Jūs nuolat priversta(-as) kautis dėl to, kas jums (ne jam/jai) brangu: savo pomėgių, draugų, interesų.
- Jo/jos akivaizdoje jūs nuolat jaučiatės dėl kažko kalta(-as).

Pagal užsienio spaudą