Moteris iš kriauklės

Avys ėda žibuokles

Maža strazdanota raganiukė, paslėpusi veidelį plaukuose, plaikstantis suknelės sparniukams, liuoksi į mišką; paskui ją, neatsigręždami į bliaunančią pririštą avį, seka du balti ėriukai. Jorė susižeria burnon saują žemuogių, o nestygstantys ėriukai skabo žibutes. Mergytė sėlina pakrūme, užklumpa geldoje maudantis nuogą kaulėtą paauglį. Šis puola slėptis tankmėje: "Pelėdžiuk, aš tau skalpą nuimsiu!"
Žinodama, kad Pijus tūno aukšto medžio viršūnėje, gal krausto lizdus, Jorė įslenka į jo kamarą. Čia pilna dėžučių su prismeigtais vaivorykštiniais drugiais, paukščių iškamšų, perlamutro kriauklių ir taškuotų kiaušinių. Jorė daužo mažus kiaušinukus, tikėdamasi išlaisvinti juose tūnančius paukščiukus ir jų giesmę. "Jis mat bus prakeiktas ornitologas", - pravirksta mergaitė. Įeina Pijus su savo sužeistu vanagu ant peties: "Palėdžiuk, ką darai?!" Vėliau, kai papurtyta mergaitė dar labiau įsiverkia, Pijus ją savaip guodžia: "Ne tu pirma sunaikini mano turtą. Patėvis girtas kartą sudegino mano drugių kolekciją. Paskui jis nusižudė".
Paskutinis Jorės vakaras kaime. Jiedu su pusbroliu sėdi po žydinčiu jazminu, gaubiančiu didelį medžio kryžių, ir kalbasi, kokie bus saugę. "Mano būste nebus miesčioniškų mebliuotų kambarių, sėdėsiu ant išdžiūvusio kelmo, o dažniausiai aš keliausiu. Man reikia tokios moters, kuri gyventų manyje kaip driadė, medžio dvasia". - Aš ne tokia. Man patiktų lengvas, laisvas gyvenimas; norėčiau visą laiką skraidyti. Tikriausia būsiu dainininkė". Pijus duoda jai kavos dėžutę, kurioje plazda išsigandęs šikšnosparnis.
Kai Pijus, sugrįžęs iš kariuomenės, atvažiuoja pas Jorę į didelį miestą, alkanom akim įsistebeilija į kieme kvadratą žaidžiančios keturiolikmetės šlaunis. Vėliau jis fotografuoja Jorę pajūryje tarp rusvų smilgų: "Tai sakai, siaubi obelis soduose ir kavalierių kišenes? Kokia tu būsi, pelėdžiuk, trisdešimtmetė? Pakankamai graži, bet kuo tu gyvensi - hedonistiniais džiaugsmais, ar tavo prisilietimas prie knygų ir meno vis gilės? Turi savyje daug užgožtų žavesių. Ta tavo vilnijanti vandenspalvė suknia, rodos, tuoj nuslys..." Pijus glosto jai veidą, ir ant Jorės peties nusileidžia lengvas it plaštakė bučinys. Kai jai prieš akis iškildavo kažkada regėtas nuogas Pijaus kūnas, lygino jį su fontane stūgsančio marmurinio berniuko statula. Kaip pasakyta viename eilėraštyje: "Bet Dievas mato - esam nekalti, kaip tie laukai - absurdiškai gėlėti..."

Meilės anatomija

"Atrodai kaip prieš ešafotą", - šaiposi Jorės vyras, stebėdamas meilei pasirengusią žmoną. Jis kątik grįžo iš tolimos kelionės. Gal klajonės jam buvo kitos patirties siekimas, ir kiekvienoje terra incognito galėjo apsimesti kažkuo kitu. Jie nutoldavo vienas nuo kito, o paskui susitikdavo tarsi romantiškuose gyvenimo rūmo griuvėsiuose, ir vėl įnirtingai mylėdavosi, apgaubti pažįstamų kvapų - dangaus šilkverpiams audžiant lietų, grumant perkūnijai. Po to - vėl panieka, apvilti lūkesčiai, susvetimėjimas. Liubartas laikė save kone genijum, jis tapė ir mūrijo skulptūras, Jorė plūkėsi muziejuje, o naktimis jiedu triukšmingai aiškinosi santykius. Kartais ji rašinėjo straipsnelius apie archeologiją. Vyras buvo gyvuliškai šiurkštus savimyla, tūžmingas garbėtroška, daugelį nesėkmių ir kūrybinius fiasko suverčiantis ant jos pečių. Jorė jautėsi kaip tas gležnas moliuskas, lipdantis aplink save kiautą - tvirtovę, ir vis iš naujo mėgino auginti meilę kaip perlą kriauklėj, nors gerai žinojo, kad perlas moliuskui - tik skausminga votis. Liubartui namai buvo it kareivinės, kur jis tik pernakvodavo - ir vėl griebdavosi žygio kuprinės. O kartais Jorei jų namai panešėjo į psichiatrijos kliniką, kur ją bruko į tramdomuosius marškinius; sykiu ji būdavo depresuojančiam vyrui slaugė, kurią galima išnaudoti ir žeminti, o kartu jausti keistą gailestį ir dėkingumą. Ji labai nemėgo, kai namai prigužėdavo Liubarto draugų menininkų, šie buvo girtuokliai ir cinikai, kazanovos ir impotentai, o jų moterys kalbėdavo kaip antrarūšių filmų herojės. "Tu tokia pilka", - neilgomis triumfo valandomis sakydavo Jorės žmogus, o kai ji mėgindavo šokti, juoktis ir koketuoti, jai ant dilbio likdavo įskirtusių Liubarto pirštų žymės. Atsukdavo jam ir dešinįjį skruostą. Ji išgyvendavo vyro bepinigę ir kryčius kaip gaji tako žolė, bet kartais koks nereikšmingas įvykis išlaisvindavo joje sielvarto laviną. Tada "užsimušdavo" darbu. Mėgiamas skandinavas rašytojas yra sakęs, kad vaikai paverčia žmones belyčiais darbo gyvuliais, bet kaipsyk vienintelė šventa erdvė Jorei buvo vaikas. Jam dainuodavo lopšines, jei Liubartas neliepdavo užsičiaupti. Pagaliau ji juk įžengė į praradimų amžių: vėžiu numirė motina, vaikystės bičiuliai išvyko gyvent į Ameriką. Nebeliko žmogaus, su kuriuo gali tylėti ar be aiškios priežasties kvatoti į telefono ragelį. "Žinai, jeigu tik būčiau susivokęs, kad imu tave jau nėščią, man būtų užtekę niekšingumo tave palikti", - jis sakė. Vieną sykį vyras palygino Jorę su smaragdu, kurį tai uždengia juodi tiršti dūmai, tai vėl jis suspindi. Dar vieną vaiką jam pagimdyti Jorė jam atsisakė.
Ji domėjosi, sekė iš tolo Pijaus gyvenimą. Šis metė ornitologiją ir tapo verslininku, pardavinėjo šviestuvus ir audinius, kurie Jorei rodėsi panašūs į negyvus vaikystės drugius. Jo miesčioniškame bute buvo narvelis su kanarėlėmis. Pijaus žmona tikrai nebuvo driadė (nebent ryjanti savo medį), greičiau - vampyrė. Urtė buvo ambicinga ir įžūloka televizijos žurnalistė, uždirbanti šeimai liūto dalį. Sklido gandai, kad turi už save jaunesnį meilužį ir net vežėsi jį į Paryžių. Ji visą laiką ujo Pijų, skundėsi juo kiekvienam pažįstamui, bet paleist neįstengė. "Kodėl ją vedei?" - kartą paklausė. - Ji pati atvažiavo pas mane prie marių, į paukščių žiedavimo stotį, kur skendėjau palaimingoje vienuolystėje ir švilpavau su volungėm. Buvo patogi moteris. O apie tave aš ilgai svajojau, bet visa liko mistikos lygmeny. Tu man kaip ta Botičelio moteris, gimusi iš kriauklės".

Netylantis kriauklės ošimas

Jorė žinojo, kad laukti atvažiuojančio Pijaus reikės dar šešetą valandų. Nekantrumo jokio, tik jautėsi maloniai apsunkusi nuo laukimo. Tik kadaise buvo taip ilgai stebeilijusi į save veidrodyje: nebuvo likę jokio žaismingumo, gal tos pačios pelėdžiuko akys, jeigu šmėstels šypsena - tai madoniška. Apie aną mergaitę kaime su avytėmis kažkodėl galvojo su liūdesiu kaip apie savo mirusią seserį. Vakaryštė diena buvo kur kas sunkesnė. Išgirdęs iš Jorės, kad verslo reikalais atvažiuoja Pijus ir turbūt norės juos aplankyti, Liubartas metė: "Savo meilužius vedžiokis į viešbutį. Kad man nė kvapo jo čia nebūtų". Naktį elgėsi kaip viduramžių barbaras: "O ko tu tikiesi? Kas skaitysiu tau eiles, kaip tas kretinas?" - Na, vesk į kokį kabakėlį senamiesčio labirintais. Nori prie jūros? - susiprato Pijus. Jiedu gulėjo ant smėlio, žarstydami prisiminimus kaip žėrinčias kruopelytes, o jų balsai vos stelbė jūros ošimą. "Kodėl manai, kad tavim nusivyliau? Tebesi man tas pati. Vienas mano bičiulis vedė neišvaizdžią, rauplėto veido moteriškę - ji liko jam tokia pati, kaip pirmą kartą išvydo prieblandoje, kone šventoji. O tu juk tik subrendai, pelėdžiuk. Anuomet tu manyje pažadinai ne gašlumą, tik grožį, viziją. Ir važiavau čia ne šiaip į tave pažiūrėti, išpažinties išklausęs, išrišimą suteikti. Nesuprantu, kas tave su juo laiko - tėvų kapai, kažkokios tradicijos? Juk nesu tau tik istorija, muziejaus eksponatas?", - sarkastiškai kalbėjo Pijus. Jorė tik vyptelėjo: "- Ne veltui sakoma, jog žmogus, išgyvenęs laivo sudužimą, jėgų netenka tik pasiekęs sausumą. Aš pasiekiau ją. Dykumą".
... Kai ji atsigręžė, Pijus stovėjo nuogas, atsisukęs į jūrą, bet tai nebebuvo švytintis to marmurinio berniuko iš fontano kūnas. Šis truputį truputį baugino ir - traukė. Išsinėrusi iš paskutinio drabužėlio, Jorė nubrido paskui jį vandenin, kaip niekad jausdamasi savimi, grynuole, ir sykiu joje iš tikrųjų budo Botičelio drobės moteris - gimusi iš kriauklės.