Mes patys sau įsivarome nemigą

Svarbiausia, ką supratau, kad nemigą mes įsivarome patys. Tačiau, jeigu jau ėmėme nemiegoti, reikia labai atidžiai save stebėti, stengtis ligai užbėgti už akių, kol ji visiškai mūsų neužvaldė. Ir, žinoma, bandyti iš jos išeiti. Viskas priklauso nuo mūsų pačių - įsivarei ligą pats, pats turi iš jos ir išeiti.

Susirgti nemiga labai lengva

Žmonės skirstomi į miegalius ir jautriai miegančius. Aš visuomet buvau iš jautriųjų. Žinodama tai, stengiausi save stebėti, mintyse raminti, neįsiaudrinti. Bet žmogus ne visada gali su savimi susitvarkyti. Dirbdama, augindama du sūnus pametinukus, dalyvaudama visuomeninėje veikloje, dieną dažnai neturėdavau laiko ką nors apmąstyti, todėl daugybė minčių užplūsdavo, kai atsiguldavau. Tada pradėdavau atkūrinėti įvairias situacijas, pokalbius, spręsti problemas, audrintis dėl nesutarimų. O kai mintys imdavo plaukti viena po kitos, jomis atsikratyti būdavo sunku netgi užplūdus miegui.

Taip praeidavo viena bemiegė naktis. Ramindavau save, kad kitą naktį išsimiegosiu. Kitą dieną, neišsimiegojus, būdavo dar sunkiau. Jausdavau didesnę nervinę įtampą, bet stengdavausi nesumažinti tempo ir padaryti tai, ką reikėdavo. Einat į lovą, mintyse persmelkdavo miego baimės šešėlis. Bandydavau juo atsikratyti, bet sėkla būdavo pasėta. Ir vėl pradėdavo plūsti įvairios mintys, jausdavau dar didesnę nervinę įtampą, imdavau blaškytis, pasidarydavo silpna, išpildavo prakaitas, ir tokioje nervinėje įtampoje miegas visiškai išgaruodavo.

Taip laikas ir slinko. Dieną, vos pagalvojus apie miegą, apimdavo baimė. Su ta baime eidavau ir į lovą. Naktinis visokių problemų sprendimas pasidarė ritualu, ir jo jau nebegalėjau atsikratyti.

Taip aš pradėjau nemiegoti savaitėmis. Laikas bėgo, bet aš vis nenorėjau pasiduoti ir dėjau viltis, kad jau rytoj, pervargusi, tai tikrai užmigsiu. Tiktai pasirodo, kad kuo daugiau nemiegi, tuo tavo kūnas ir smegenys būna didesnėje nervinėje įtampoje, ir tuo sunkiau darosi užmigti.

Blogiausia, kad labai dažnai žmonės dėl visokių blogybių pateisina save. Aš ne iš tokių. Žinojau, kad jeigu ėmiau taip nemiegoti, pati kažką ne taip darau. Tik nežinojau, ką. Ėmiau skaityti straipsnius bei knygas apie nemigą. Bet visur - panašūs patarimai ir nieko naujo.

Savo problemą laikiau savyje, niekam nesakiau. Mat, kai žmogus dėl kokių nors savo negalių ima skųstis kitiems, jis tas negalias tarsi užtvirtina. Žmonėms stengiausi nepasirodyti suglebusi, nesumažinau savo energijos, bet toks laikymasis mane silpnino dar labiau. O atrodo, kad gyvenau teisingai. Vienodu laiku guliau ir kėliausi, rytais dariau mankštą, po jos eidavau su šuneliu pasivaikščioti, o visą darbo dieną dirbau pagal nusistatytą darbotvarkę. Nesigriebiau miego tablečių, nes tai man tolygu visiškam pralaimėjimui.

Neteisingas nemigos gydymas

Jei dėl nemigos pasiskųsite daktarui, jis labai lengvai jums pasiūlys vaistų. O ką vaistai daro? Žmogus, išgerdamas tabletę nuo miego, ja šventai tiki ir toks tikėjimas, perduotas sąmonei, leidžia mums užmigti. Bet tabletėmis malšinama smegenų veikla, kuri nuo jų silpnėja. Pamažu mes daromės priklausomi nuo tablečių, nes esame įsitikinę, kad be tabletės neužmigsime. Yra žinomas Placebo efektas, kuris nemigos atveju labai gerai veikia. Gydytojas ligoniui duoda tabletę ir sako, kad ji nuo nemigos. Kitą dieną atėjęs žmogus giria tabletę ir sako, kaip jis gerai miegojo. Bet iš tiesų tai nebuvo jokia tabletė. Tai buvo cukrus, pagamintas panašiai į tabletę. Tokie atvejai rodo, kad mūsų kūno "bosas" yra sąmonė, ir tai, ką mes joje užprogramuojame.

Taip pat klaidingai galvojama, kad nuo nemigos padės alkoholis. Alkoholis dar daugiau suaudrina smegenų veiklą, todėl jo reikėtų atsisakyti visiškai. Pradžioje nuo vieno stikliuko gal ir užmigsi, nes taip save nuteiksi. Bet paskui vieno stikliuko gali imti nebeužtekti, žmogus pradės jų kiekį dauginti, o toks daugindamas prie gero nepriveda. Čia tas pats, kaip ir su tabletėmis - pasidarome priklausomi nuo blogybių.

Dėl nemigos labiausiai kenčia senyvo amžiaus žmonės. Prie nemigos priveda nebendravimas su kitais, užsidarymas, kivirčai šeimoje, norėjimas mokyti suaugusius vaikus, dėmesio sau reikalavimas ir priekaištavimas dėl to.

Apskritai senyvi žmonės daugiau panikuoja, jaučiasi niekam nereikalingi, auginasi vis didesnį nepasitenkinimo savimi jausmą, kuria esamas ir nesamas ligas, ir prie visų tų negerovių didelį poveikį padaro didelės dozės vaistų.

Sutrinka miego ciklas - per dieną jie sėdi, snūduriuoja, miega, o paskui, kai ateina naktis, jiems sunku užmigti. Tiktai tokie žmonės nemano, kad jų nemiga dėl to, kad jie dieną išsimiegojo. Jiems reikėtų keisti gyvenimo būdą, nesėdėti vieniems namuose, išeiti, bendrauti, rasti sau kokį nors hobį.

Bus daugiau

Šaltinis: alietuvis.com