Mes ir mūsų vaidmenys (2)

Suaugusiems žmonėms iškyla daug problemų, jeigu jie su savo tėvais išlaiko "vaikų - tėvų" santykius. Tarp dviejų kartų turėtų vyrauti lygiavertė partnerystė, kur kiekvienas šeimos narys pirmiausiai gerbia kitą žmogų ir gali visada atskubėti į pagalbą, jeigu    to reikia. Tokiomis sąlygomis kur kas lengviau auklėti ir savo vaikus.

Būna ir kitaip. Daug 60-70 metų žmonių kreipėsi į mane su prašymu padėti apsisaugoti nuo užaugusių vaikų diktato: "Jie nuolat komanduoja ir nurodinėja, ką daryti."

Kai kurie suaugę vaikai nustemba sužinoję, kad tėvai visai nepageidauja paisyti jų patarimų.

Neįsisąmoninta būtinybė "pagražinti vienatvę" to, kuris, mūsų akimis žiūrint, yra vienišas, slepia daug spąstų. Pareigos jausmas gali pavirsti slegiančia našta.

Pavyzdžiui, jūs - mano mama, aš matau jūsų vienatvę, ir man pačiai ne itin linksma su jumis, nes jūs nuolat skundžiatės, bet aš lankau jus ir kantriai išbūnu vizito laiką, patarinėju jums ko nors imtis, o paskui nusimenu, nes jūs to nenorite daryti.

Daugelis žmonių elgiasi panašiai, o paskui už tai sumoka susierzinimu ir kaltės jausmu prieš artimuosius.

Daugelis silpnų arba ligotų žmonių yra reikalingi savo vaikų paramos. Kaipgi du žmonės galėtų padėti vienas kitam arba priimti pagalbą ir tuo pat metu jaustis lygiaverčiai?

Būna, kad tokie bandymai įstumia visus į spąstus ir baigiasi prievartavimu: "Jūs privalote man padėti, nes jūs - mano sūnūs. Aš jau nieko negaliu daryti pati, aš tokia silpna"; arba "Jūs - mano tėvai, todėl turite leisti man padėti jums."

Tokie santykiai gali susiklostyti tarp žmonių, kurie taip ir neišsiugdė savarankiškumo tarpusavio santykiuose. Jie siekia vadovauti vieni kitiems, o ne bendradarbiauti.

Jeigu pažvelgsime į šiuolaikines šeimas, pamatysime šimtus šantažo ir prievartos pavyzdžių, pridengtų bejėgiškumu arba pasiryžimu padėti.

Tėvai tik tuomet jaučiasi komfortiškai, kai vaikai juos vertina, jais rūpinasi, juos myli, o ne suvaržo savo dėmesiu. Manau, to paties reikia ir vaikams. Jeigu jie jaučia, kad tėvai juos vertina, juos myli, rūpinasi jais ir nevaržo visose srityse visiškai atimdami iniciatyvą, jie taip pat džiaugiasi jų sėkme.

Žinoma, kartais žmonėms išties reikalinga pagalba. Tačiau labai dažnai ji virsta manipuliacijos įrankiu.

Kai kurie skaitytojai paklaus: "Kaipgi aš galiu bendradarbiauti su savo artimaisiais - marčia, žentu, anyta, uošviu, tėvais, vaikais? Tai, apie ką čia rašote, mūsų šeimoje tiesiog neįsivaizduojama, nes tarp mūsų niekada nebuvo šiltų santykių. Anyta priešinosi, kad jos sūnus vestų mane. Mano tėvas iki šiol nemėgsta mano vyro. (Motina nenorėjo, kad aš vesčiau šią moterį. Anyta visą laiką reikalauja mano vyro, kad jis dėl jos viską darytų" ir t. t.)

Permainos santykių srityje ateina ne iš karto, ir jų nepakeisi per vieną naktį. Tačiau tai įmanoma.

Žinoma, visi negali vienodai gerai vienas su kitu sutarti. Tai paprasčiausiai nerealu. Bet daugelis gali bendradarbiauti, jeigu tik pajus, kad kitas nesiekia priversti jį mėgti to, kas jam nepatinka.

Tėvų ir senelių santykių epicentre dažnai atsiduria vaikai.

Vaikui tai tampa sunkiu išbandymu. Kaip vaikaitis gali eiti prieš močiutę, su kuria visada taip gera, nors mama ir kalba apie ją negerai? Vaikas mato ją visiškai kitaip. O mama, išreikšdama savo nepasitenkinimą, galimas dalykas, išsako savo nuomonę apie anytą gana griežtais žodžiais.

Ir atvirkščiai - močiutė kalba vaikui apie tai, kad tėtis - blogas, nors vaikaitis neturi jokio pagrindo taip manyti.

Labai paprasta perkelti kitam žmogui dalį savo problemų, o paskui įtikinti jį savo nuomonės teisingumu, kad dar kartą pats tuo įsitiktum. Daugelis šeimyninių nemalonumų kyla būtent dėl to.

Visai kitos problemos atsiranda, kai vyresnieji prisiima tik padėjėjų vaidmenį. Daugelis senelių mėgsta būti su mažyliais ir mielai siūlo savo paslaugas jų tėvams. Bet yra ir tokių, kuriems tiesiog nejauku pasakyti savo vaikams, kad jie nenori prižiūrėti jų vaikų.

Kartais močiutė ir senelis turi savo planų ir norų, kurie neleidžia jiems prižiūrėti vaikaičių. O suaugę vaikai, jeigu tarp jų ir tėvų nėra lygių, draugiškų santykių, kartais ima juos eksploatuoti. Tokiu atveju vyresnieji, priversti apsiriboti tik senelių ir močiučių vaidmenimis, jaučia nuoskaudą.

Nieko bloga, kad šeimos nariai padeda vienas kitam, tačiau sprendimas padėti turi būti abipusis ir atsižvelgiant į kiekvienos pusės galimybes.

Tvirtinimais "Tu turi tai padaryti, nes tu - mano mama" arba "Tu turi man leisti tai daryti, nes aš - tavo dukra" abipusis susitarimas pakeičiamas prievarta ir kontrole.

Deja, tokios situacijos aukomis dažniausiai tampa vaikai. Kaip jau sakiau, kai kurie šeimos nariai šantažuoja vieni kitus, prisidengdami meile ir giminystės ryšiais. Dėl to šeimose kaupiasi nuoskaudos.

Daugumą šeimos klanų sudaro trys, kartais keturios kartos. Visos tos kartos glaudžiai susijusios tarpusavyje ir daro viena kitai stiprų poveikį.

Tikiu, jog kada nors suaugę vaikai jausis lygūs savo tėvams: savarankiški ir pasitikintys savimi, jie jų neglobos ir nedarys iš jų auklių savo vaikams.

Man regis, tokie santykiai vainikuoja žmogaus brandumą: kai vaikai tampa savarankiški, nepriklausomi, kūrybingi žmonės, lygūs tiems, kurie padovanojo jiems gyvenimą ir šį pasaulį.

Parengė Vilma Skiotienė