"Mes gedime taip, kaip gyvename"

Vargu ar tai gali paguosti gedintįjį šią akimirką, tačiau žmogus nuolat išgyvena skausmingas netektis. Skausmą sukelia ne tik mirtis, bet ir skyrybos, sveikatos, namų, darbo praradimas, svajonių žlugimas. Sielvartas daugialypis. Jis padeda mums suvokti, kas iš tikrųjų esame.

Filosofijos mokslų daktarė Camille Wortman mano, jog dažnai sielvartas paskatina "pokyčius, kurių neįmanoma išvengti arba sustabdyti."

Bet kokie pokyčiai sukelia gniuždantį netekties jausmą. Pavyzdžiui, tokį jausmą patiria sutuoktiniai, sužinoję, kad negali turėti vaikų.

Netgi teigiami įvykiai - pavyzdžiui, naujo darbo pasiūlymas, vedybos, - gali sukelti liūdesį. Naujas darbas arba vedybos reiškia pabaigą to gyvenimo, kurį jūs pažinojote. Jūs galite gedėti tų žmonių, kurie nuo šiol turi likti praeityje.

Filosofijos mokslų daktarė psichoterapeutė Ala Rene Bozart sako, kad "praradimą nepakeliamą daro suvokimas (dažniausiai nesąmoningas), kad mes labai daug atidavėme tam, ką prarandame. Kuo daugiau savęs įdėjome į kitą žmogų, vietą ar daiktą, tuo stipriau jaučiame netektį. Plėšdami save nuo ko nors, jūs atplėšiate nuo savęs tą dalį savęs, kuri įsikūnijo į kitus. Jūs prarandate dalį savęs."

Bozart gedėjimu vadina procesą, kai mintimis grįžti prie trūkstamos savęs dalies, kuri buvo susijusi su žmogumi ar daiktu, išėjusiu iš tavo gyvenimo.

Kiekvienas gedi savaip

Gedulas - kankinamas ir baugus procesas. Nors priimta manyti, kad gedintis žmogus pereina keletą etapų - nuo šoko ir sutrikimo iki pusiausvyros atgavimo, - akivaizdu, jog kiekvienas įveikia šį kelią savaip.

"Mes gedime taip, kaip gyvename", - sako filosofijos profesorė Elizabeth Harper Neeld. Į knygą "Septyni variantai: kaip kurti naują gyvenimą, kai netektis sugriauna senąjį" (Seven Choices: Finding Daylight After Loss Shatters Your World") ji sudėjo pokalbių su mylimųjų netekusiais žmonėmis fragmentus. Ji taip pat aprašė ir savo pačios kovą su sielvartu po vyro mirties.

"Nėra teisingo būdo išgyventi skausmą", - tvirtina daktarė Neeld.

Emocionalus žmogus tikriausiai reaguos audringai,ramus greičiausiai užsisklęs savyje. Veiklus - dar labiau veršis veikti. Dar kiti tokiais atvejais suserga, kiti niršta; būna ir tokių, kurie legiasi taip, tarsi nieko nenutiko. Kai kurie žmonės ima švarinti savo namus nuo grindų iki lubų, o kiti sustingsta.

Netektis sudrebina žmogaus gyvenimo pagrindus. "Kvaila manyti, kad egzistuoja teisingas būdas reaguoti į sukrėtimą. Vienintelis teisingas dalykas - suvokti, kad įvyko tai, kas sugriovė įprastą gyvenimo seką", - teigia Neeld.

Nėra bendro visiems gedėjimo būdo, nėra ir apibrėžto laikotarpio, per kurį pavyksta atsitokėti po sukrėtimo. Tyrimai parodė, kad daugumai žmonių nepavyksta susidoroti su gedulu daugelį metų, kai kuriems - niekada.

Kalifornijos universiteto koledžo mokslininkai bendravo su šeimomis, patyrusiomis bene pačią didžiausią netektį iš visų galimų - vaiko praradimą.

Net praėjus dešimčiai metų po tragedijos tėvai savo sielvartą apibūdindavo kaip niekuo neužpildomą gyvenimo tuštumą. Nors gyvenimas tose šeimose tęsdavosi ir nebuvo tokio stipraus kaip anksčiau kasdienio skausmo, tėvai žiūrėjo į savo netektį kaip į pačių savęs praradimą, į savo sielvartą - kaip į ryšį su mirusiu vaiku.

"Randai neužgyja, jie visada čia, - sakė viena motina. - Ir aš nenoriu, kad jie užgytų, nes šitaip jaučiu nenutrūkstamą ryšį su juo."

Procesas, nepavaldus taisyklėms

Savo darbe daktarė Neadle pažymi, kad žmonės, kuriems pavyksta įveikti kančią, pereina tam tikras stadijas, bet apskritai procesas yra chaotiškas.

"Tai ne tiesi linija. Žmogus pereina tam tikrus etapus ir vėl grįžta atgal, ir ne kartą. Kartais gali atrodyti, kad judate tam tikra kryptimi, bet visa yra skirta patyrimui apibendrinti, tam, kad išgautum tam tikrą prasmę. Svarbu ne pereiti tai. Praradimai tampa mūsų dalimi iki gyvenimo galo, bet nedominuoja. Žmonės, su kuriais aš kalbėjausi, susitaikė su praradimu, bet nebuvo sugniuždyti", - rašo dr. Neadle.

Daugeliui žmonių pirmoji reakcija į praradimą - šokas ir neigimas. Tačiau iš tikro tai ne tik atsisakymas priimti faktą. Pirminis "blokavimas" - tai gynybinė reakcija, "širdies anestezija", kaip šią būklę pavadino Bozart.

Ši gailestinga jausmų blokada leidžia mums suvokti realybę palaipsniui.

Nors mes žinome, kad gyvenimas turi pabaigą, mirtis vis tiek mums sukelia šoką ir fizine, ir dvasine prasme. Praėjus pirmajam šokui, gali ateiti stadija, kai jūs patiriate liūdesį, pyktį, kaltę, depresiją, nerimą, bejėgiškumą, sąmyšį. Jūs nuolat galvojate apie tą, kurio netekote.

Sielvartas gali atvesti prie fizinės negalės. Dažnai dingsta apetitas, pykina, būna ir rimtesnių susirgimų.

Antroji krizė

Anot daktarės Neeld, daugelis žmonių patiria tai, kas vadinama antrąja krize - kai pirmasis skausmo sprogimas, regis, liko praeityje ir atėjo metas ilgam palaipsniškam susigyvenimui su netektimi.

Antroji krizė gali būti dar skausmingesnė nei pirmoji. Vyksta kai kas panašaus į gimdymą, tik jūs suteikiate antrą gyvenimą sau. Naujų elgesio modelių sukūrimas, savęs suvokimas naujojoje situacijoje verčia daryti veiksmus, kurie sustiprina sielvartą, primenantį prarastą žmogų.

Sunkumas tas, kad jūs nepamirštate netekties. Jūs suvokiate save naujai: jūs ir netektis. Jūs netekote savo ateities - kokią įsivaizdavote anksčiau, ir jums reikia kurti naują jos vaizdinį. Tai ir yra viltis. Tai ir yra gyvenimas. Jūs negalite to išgyventi per vieną naktį.

Naujo gyvenimo kūrimą jūs galite suvokti kaip mirusiojo išdavystę.

"Sunku toliau gyventi, nes mes nežinome, kaip mylėti mirusį žmogų.

Mes manome, kad vienintelė išeitis - nieko nekeisti savo gyvenime. Nes lengviau palikti viską, kaip yra, nei pereiti į kitą gedėjimo etapą, kuris įgalina sukurti naują savivoką", - sako profesorė.

Gedėjimo procesas - sunkus darbas. Judėjimas pirmyn vos juntamas, o recidyvų labai daug. Nors jūsų sielvartas - tik jūsų, nepanašus į kitų, specialistai kenčiantiems skausmą siūlo pasinaudoti jų patarimais, kad būtų lengviau prieiti priėmimo stadiją.

Neslėpkite jausmų

"Sakykite tiesą apie savo jausmus ir išgyvenkite juos, - pataria psichoterapeutė Neeld. - Kad ir kaip jums būtų skaudu, pats geriausias būdas susidoroti su sielvartu - tai leisti sau išjausti jį visiškai. Skausmas turi savybę nesitraukti, kol mes neigiame jį egzistuojant. Skausmas yra neatsiejama bet kokio augimo proceso dalis - brendimo, senėjimo, skausmo įveikimo... Kad pergyventum ką nors, turi tai išgyventi. Ir per tą laiko tarpą, koks yra būtinas."

Suteikite sau galimybę išsiverkti, rėkti, mėtyti daiktus, sustingti, pykti, nerimauti. Tai normalu.

"Viskam savas laikas. Jeigu jūs stengsitės tvardytis, slėpti savo jausmus, jie tam tikrą momentą pasireikš kitu - labiau griaunamu - būdu. Nebijokite, jeigu jūsų mintyse ir poelgiuose atsiranda kas nors "beprotiško", jeigu netekę brangaus žmogaus jūs elgiatės impulsyviai. Kai kurie žmonės netgi mato haliucinacijas arba jiems nutinka kas nors "nerealaus", - sako profesorė.

Moteris, kurios draugę nužudė, pasakojo, kad prabėgus keletui mėnesių ji rinkdavo jos telefono numerį. "Žinojau, kad ji mirusi, supratau, kad mano elgesys kvailas, bet tam tikra mano dalis tikėjosi, kad jeigu aš paskambinsiu, ji atsilieps."

Kai jums labai sunku pasilikti su savo jausmais, kalbėkite apie juos. Jus suprantantis draugas arba psichoterapeutas gali jums padėti.

Jums reikia žmogaus, kuris nepasakys: "Tu jau verkei dėl to praėjusią savaitę", o patars: "Paverk kiekvieną kartą, kai tau norisi verkti."

Profesorė Neeld žmonių klausė, ką jie darė norėdami atsigauti. Atsakymai buvo skirtingi: nuo darbo sode iki plaukiojimo baseine. Kai kurie žmonės paniro į religiją, kiti į sportą, treti rašė žurnalams... Kiekvienas elgėsi savaip, tačiau visada tai buvo pastangos grįžti į gyvenimą.

Parengė Vilma Skiotienė