Menas nuraminti vaiką

Specialistai teigia, kad daugelis tėvų linkę save per menkai vertinti ir abejoti intuicija bei gebėjimu auklėti sūnų ar dukrą. Dažnas bijo padaryti ką nors neteisingai, o susidūrę su sunkumais, patarimo skuba klausti draugų ar psichologų. Tuo tarpu vaikas, jausdamas gimdytojų nepasitikėjimą savo jėgomis, nerimauja dar smarkiau, ir šis nerimas reiškiasi jo elgesyje.

"Būtent nuo tėvų priklauso vaiko savijauta ir tikėjimas savo jėgomis, - primena vaikų psichologas Aleksandras Vengeris. - Jausmas, kad tėvai šalia (netgi kai taip nėra), kad jie jį saugo ir visada apgins, atsiranda labai anksti, pirmaisiais gyvenimo metais. Pasitikėdamas jais, vaikas nesąmoningai mokosi pasitikėti kitais žmonėmis ir pasauliu apskritai, auga tvirtas ir nepriklausomas."

Kartais pasitikėjimas gali sumažėti - ir tuomet atsiranda baimės, netikėti pykčio priepuoliai, isterijos, neramus miegas. Tačiau tėvai gali išmokyti vaiką atgauti emocinę pusiausvyrą. Mylintys ir rūpestingi, jie kur kas geriau už kitus suaugusiuosius gali suprasti atžalą, susigaudyti, ką byloja jo emocijos.

Relaksacija, vaizduotė, skaitymas ir pasakų kūrimas - tai paprasti metodai, kurie padės 3-12 m. vaikams suvaldyti apmaudą, pavydą, nusivylimą, įveikti nesąmoningas baimes - išsiskyrimo, nesėkmės, konkurencijos...

Galbūt tėvams patiks vienas kuris iš metodų, tačiau patartina juos derinti tarpusavyje. Užsiimdami su vaiku būkite ramūs, atsipalaidavę - tuomet ir vaikai jaučiasi taip pat, labiau savimi pasitiki. Vėliau galima vaikui pasiūlyti pažaisti ir savarankiškai.

Tai nereiškia, kad tėvai turi tapti psichoterapeutais ir spręsti savo vaikų psichologines problemas; tėvai gali užbėgti problemoms už akių, kol jos netapo įpročiu.

Paklauskime to, kuris viską žino

Šis metodas pagrįstas kolektyvinės pasąmonės idėja, pagal kurią, kiekvienas iš mūsų nuo gimimo turime visą žmonijos patirtį. Analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas manė, jog kolektyvinė pasąmonė saugo prisiminimus ne tik apie problemas, su kuriomis mes galime susidurti, bet ir apie tai, kaip jas spręsti.

Psichologė Liza Bartoli (Lise Bartoli) knygoje "Menas nuraminti savo vaiką" šią psichikos dalį vadina "Tuo, kas viską žino". Ji siūlo išmokyti vaiką kreiptis į ją pagalbos.

"Pavyzdžiui, drovus vaikas nesugebės paaiškinti, kodėl jis bijo prieiti prie kitų žmonių, - aiškina psichologė. - Beprasmiška jį apie tai klausinėti arba pasakoti, kaip geriau pasielgti."

Pirmiausiai ji pataria kartu su juo išsirinkti, kas galėtų simbolizuoti (įkūnyti) išmintingąją "To, kuris viską žino" figūrą. Pavyzdžiui, gyvūnas, pasakų herojus arba daiktas. O paskui pasakyti vaikui, kad jis gali kreiptis į jį patarimo kas kartą, kai tik jam tampa baisu, nemalonu arba sunku.

Suaugusiesiems bus įdomu sužinoti, ką atsako pasąmonė, tačiau geriau vaiko neklausinėti.

"Sprendimai, kuriuos ji pasiūlo, paprastai būna protingi ir efektyvūs, - sako L. Bertoli. - Daugelis tėvų, išbandžiusių šį žaidimą, apstulbsta suvokę, kokie naudingi buvo atrasti atsakymai."

"Naudodami šį paprastą metodą, tėvai ėmė labiau pasitikėti savo vaiku, o šis galėjo pajausti galįs įveikti sunkumus be suaugusiųjų pagalbos", - teigia psichologė.

Sukurkime pasaką

Daugelio vaikiškų sunkumų ir konfliktų sprendimus galima rasti stebuklingose istorijose. Nėra paprasta paaiškinti vaikui, kas jam darosi, užtat jis lengvai tai atpažįsta pasakos herojuje. Metaforos - tai pasąmonės kalba, todėl pasakų istorijos taip patinka vaikams. Jos paguodžia, suteikia vilties ir parodo kelią iš sudėtingos padėties.

Pagal E. Eriksono asmenybės raidos teoriją, vaikams nuo 4 iki 12 metų patraukliausios stebuklų pasakos.

Psichologė Doris Bret (Doris Brett) siūlo tėvams sukurti savo vaikui pasaką, kurioje būtų kalbama apie tokias pat kaip jo problemas - drovumą, baimę, pavydą... Pasakos herojumi gali tapti ne tik vaikas, bet ir gyvūnas arba daiktas. Reikia jį pripildyti panašaus charakterio, pridėti atpažįstamų detalių, kurios padėtų vaikui identifikuoti save. Tegu personažas susidurs su panašiais sunkumais, bet galiausiai taps nugalėtoju dėl unikalaus bruožo, kurio jis net neįtarė turįs. Pasakos atomazga visada turi būti pozityvi.

Visur, kur tik įmanoma, naudokite humorą ir fantaziją, pataria D. Bret. Istorija gali būti ir visiškai paprasta, gali būti ir sudėtinga, nenuspėjamo siužeto. Pasakos kūrimas susijęs su tėvų pasąmone, o ši tiesiogiai susijusi su vaiko pasąmone. Todėl terapinės naudos iš istorijos, kurią sugalvojo tėvai, kur kas daugiau nei iš tradicinių pasakų.

Į stebuklų pasaulį

Fantazuodami vaikai lengvai persikelia į džiaugsmo ir gerovės pasaulį. Šio metodo tikslas - išmokyti juos pajusti saugumą sukuriant ypatingą erdvę, "stebuklų pasaulį", kuriame galimi (ir vyks) teigiami pokyčiai. Kuo daugiau šiame pasaulyje konkrečių detalių, smulkmenų, tuo lengviau ir greičiau vaikas į jį pateks.

Galite jam pasiūlyti užsimerkti ir įsivaizduoti, kaip jis nukeliauja į kokią nors pažįstamą ir malonią vietą, kur jaučiasi ramus. "Geriausia, jeigu jis pats išsirinks keliavimo būdą - arkliu, raketa, skraidančiu kilimu ar dar kitaip, - sako psichologė L. Bartoli. - Kad dar labiau įsijaustų, paprašykite atkreipti dėmesį į tai, ką mato, girdi, jaučia. Spalva, kvapas, skonis ir kitokios detalės padės stebuklingąją erdvę padaryti kone realią. Tam reikia laiko, todėl neskubėkite patys ir neskubinkite vaiko.

Sugrįžusio iš įsivaizduojamos kelionės būtinai paklauskite, kas ten vyko, ką jis jautė. "Ar tai buvo jūra, ar miškas? Ar ten šilta? O žvėrelių ten matei?" Pabaigoje paklauskite, ar jis grįžo atgal ir ar dabar gerai jaučiasi. Į stebuklų pasaulį vaikas gali keliauti kada panorėjęs, iš pradžių su tėvais, vėliau savarankiškai.

Sniego senis

Relaksacija padeda susidoroti su sunkumais, kurie pasireiškia kūno kalba: nenustygimas vietoje, pykčio priepuoliai. Šis metodas pirmiausiai būtinas tiems vaikams, kurie nepasitiki savimi ir dažnai nerimauja, todėl kartais tampa agresyvūs: kai kuriems vaikams pasaulis atrodo toks pavojingas ir nepatikimas, kad jie neišlaikę puola pirmi.

Atsipalaidavimas silpnina agresiją, fizinę ir emocinę įtampą, leidžia pailsėti. Nurimusiam vaikui lengviau fantazuoti ir klausytis terapinių pasakų.

Įjunkite tylią ramią muziką, tegu kambaryje pasklida raminami kvapai (levandų, melisų, mairūnų). Pasiūlykite vaikui įsitaisyti patogiai ir kvėpuoti pilvu - tai lengviau padaryti, kai įsivaizduoji, jog pilve yra balionėlis, kuris įkvepiant išsipučia, o iškvepiant - subliūkšta. Parodykite tai vaikui - atsipalaiduosite ir patys.

"Vaizduotė - geras padėjėjas norint nurimti ir pailsėti, - rašo vaikų psichoterapeutė Vailet Oklender (Violet Oaklander) knygoje "Langai į vaiko pasaulį". - Galite pasiūlyti vaikui įsivaizduoti, kad jis - sniego senis... Turi galvą, kūną, dvi šonuose styrančias rankas. Šviečiant saulutei senis pamažu ima tirpti: iš pradžių galva, paskui viena ranka, kita... ir štai jis jau virto balute.

Iš pradžių reikia tėvų pagalbos, bet paskui vaikas gali išmokti atsipalaiduoti ir pats, pavyzdžiui, prieš jį bauginantį įvykį.

Jausmų negalima vertinti nei taisyti

Kad išsilaisvintų iš negatyvių emocijų ir pasijustų geriau, vaikui būtina jas išreikšti. Tačiau vaikai dažniausiai atsisako apie tai kalbėti. Jie dar blogai supranta save ir kitus, be to, žino, kad kai kurie išgyvenimai netoleruojami, todėl mano, jog reikia juos slėpti ir nuo savęs, ir nuo suagusiųjų. Bet kuri kūrybinė veikla padės įveikti šiuos sunkumus.

Pasiūlykite vaikui nupiešti arba nulipdyti tai, kas jam nemalonu arba jį baugina. Dabar jam bus daug lengviau papasakoti - kas tai. Patikinkite jį, kad leistini visi jausmai ir fantazijos.

Kai vaikas pasakoja, tėvai turi būti atidūs, susidomėję klausytojai, kurie taktiškais klausimais ištrauks iš sūnaus ar dukters kuo daugiau išgyvenimų. Tačiau kad ir kokie jie būtų, jausmų negalima vertinti, smerkti arba taisyti.

Po to, kai vaikas išsikalbės, jis gali padaryti su savo kūriniu, ką nori: suglamžyti, suplėšyti... Tegu įsivaizduoja, kaip kartu su šiuo veiksmu sunyksta ir situacija, kuri jam buvo nemaloni.

Kitas uždavinys - pripildyti ištuštintą indą gerų emocijų.Tegul vaikas nupiešia arba nulipdo tai, kas jam labai patinka.

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ

Terapinė pasaka

Bijantiems tamsos vaikams

Viename nedideliame miestelyje, panašiame į tavo, gyveno geras berniukas, vardu Tadas. Jis visada padėdavo kitiems, turėjo daug draugų ir nieko nebijojo. Tiksliau - beveik nieko nebijojo. Tiesą pasakius, jam labai nepatiko tamsa.
Miegoti Tadukas sutikdavo eiti tik tada, kai mama uždegdavo prie lovos lempą ir ilgai ilgai sėdėdavo - kol sūnelis užmigs. O jeigu naktį prabusdavo, irgi kviesdavo mamą. Ji turėdavo berniuką palydėti į tualetą.
- Ko gi tu bijai? - klausinėjo berniuką mama. - Juk čia nieko nėra.
- Yra! Tamsa! - atsakydavo berniukas.
Kartą Tadui nutiko štai tokia istorija.
Vieną vasaros vakarą jis žaidė su draugais tolėliau esančiame kieme. Kai tik pajuto, jog temsta, iškart pasileido namo. Bet pakeliui į namus jam reikėdavo pereiti nedidelį tamsų tunelį po tilteliu.
Eidamas šiuo tuneliu, Tadas išgirdo kažką verkiant. Tai buvo mergaitė, maždaug jo amžiaus. Ji sėdėjo užsikabarojusi ant tiltelio ir tikriausiai bijojo nulipti.
Kaip jau sakiau, Tadas buvo geras berniukas, tad jam labai pagailo išsigandusios mergaitės. Jis netgi pamiršo, kad tuoj tuoj sutems.
Tadas užsikabarojo ant tiltelio, atsisėdo šalia mergaitės ir paklausė, kodėl ji verkia.
- Gal tu bijai nusileisti į apačią? Tuomet aš tau padėsiu!
- Aš ne todėl verkiu, - atsakė mergaitė. - Aš verkiu, nes niekas su manim nenori draugauti. Visi manęs bijo...
- Kodėl bijo? Ką tu gali jiems padaryti? - nustebo berniukas.
- Nežinau, nieko... bet jie vis tiek bijo... todėl aš visai neturiu draugų...
- Aš galiu su tavimi draugauti! - pasisiūlė Tadas. - Kuo tu vardu?
- Tamsa, - atsakė nudžiugusi mergaitė.
- Kaip - Tamsa..? Ta pati, kuri būna naktį..? - staiga atšlijo nuo jos berniukas.
- Matai - ir tu manęs išsigandai, - nusiminė mergaitė. - Ir jau nebenori draugauti. O juk aš tau nieko blogo nepadariau.
- Tu tikrai nieko blogo nedarai? - paklausė Tadas virpančiu balsu.
- Tikrai!
- Bet aš vis tiek tavęs bijau, ką gi man daryti?
Jiedu sėdėjo ant tiltelio ir galvojo, ką daryti toliau.Staiga Mėnulis nusileido žemyn ir tarė:
- Aš žinau, ką reikia daryti. Jums reikia susidraugauti. Jeigu Tamsa turės draugą, ji nesijaus tokia vieniša. O Tadas nustos jos bijojęs. Juk draugų niekas nebijo!
Tamsa pažvelgė berniukui į akis.
- Draugaukime... - nedrąsiai paprašė.
- Gerai, - sutiko Tadas ir ištiesė jai savo ranką. Tamsa jam nusišypsojo.
- Aš palydėsiu tave namo, - pasiūlė.
Jie nusileido nuo tiltelio ir patraukė gatve namo.
Eidamas Tadas pajuto, kad jam nė kiek nebaisu.
(Marija Šefer)