Kuomet meilė praranda savo žavesį ir prasideda jos agonija

Kuomet vyrai, dievinę savo pasiją, už tas pačias savybes ima jos nekęsti ir niekinti?

Gėdijosi jos, bet buvo su ja laimingas

... "Ir tada staiga (to niekad anksčiau nebuvo atsitikę), pamatė ją seną, truputį nemaloniai ekstravagantišką ir juokingą", - rašo Milanas Kundera apie vyresnę už vyrą meilužę.

Iš visų galimų meilės variantų tam vyrui buvo reikalinga vyresnės moters meilė su sąlyga, kad ji bus išmintinga ir diskretiška.

Ir kai staiga kažkur dingsta jos išmintis ir brandumas, o atsiranda nemalonus iniciatyvumas ir aktyvumas, vyras ima gėdytis jos, nors ir buvo su ja laimingas.

Patikslinkime: jautėsi laimingas tik tokiomis akimirkomis, kai užmiršdavo, kad gėdijasi.

Vyresnė meilužė vyrui kartais būna tarsi užuovėja - nuo amžinų žmonos įgeidžių ir priekaištų, gyvenimo, kurį jam galbūt nuo mažumės rengė įtakingi tėvai, priešingybė.

Jos namuose vyras galėjo jaustis laisvas, turėti savo kampą, į kurį nekiša nosies nė vienas smalsaujantis šeimos narys, kur gyvenama visiškai kitaip, gyvenimo kokybės kriterijai - kitokie.

Vyrui gal patinka vyresnės moters bohemiškumas, nuotaikų kaita ir išsišokimai.

Su ja visuomet būni toli nuo žmonių, tarp kurių esi priverstas suktis, pozuoti respektabilų, nepriekaištingą. Bet jei su ta moterimi - užuovėja jis apsivestų, viskas virstų kitaip: jų gyvenimas būtų regimas kitiems, o slapta meilė prarastų ne tik žavesį, bet ir prasmę.

O JI netektų visų savo galių, kurias lig šiol turėjo.
... Tai kodėl ji padarė klaidą, žengė pražūtingą žingsnį?

Ar ji taip blogai pažinojo savo mylimąjį? Jai atrodė, jog absorbuoja jį visą, o jis, būdamas kitur, galvoja apie ją. Tačiau vos jis mėgindavo pasikalbėti, meilužė užbėgdavo už akių: "Taip, aš žinau, ką reiškia turėti rūpesčių". Buvo įsimylėjusi kaip beprotė ir tuo pačiu metu juo visiškai nesidomėjo.

Kai mylimąjį ėmė persekioti nesėkmės darbe, jis vis dažniau, nugrimzdęs į save, tylėjo.

Meilužė net neįsivaizdavo, koks jis saugus ir laimingas jautėsi jos namuose.

Ėmė jį kankinti įtarinėjimais, nekviesta važiuoti iš paskos į komandiruotes, o vieną niūrų, ir jam nesėkmingą rytą, per juodviejų pusryčius pamėgtoje kavinėje, šiek tiek per garsiai ir egzaltuotai paprašė: "Vesk mane!"

Tai buvo santykių pabaigos pradžia.

"Senas gobšuolis šykštėjo net sekso..."

Austėja papasakojo kitokią istoriją: jos mylimasis už ją vyresnis net 25 metais. - "Buvau studentė, erzino nuolatinis ermyderis bendrabutyje, kambariokės vedžiojosi kavalierius, kurie kartais likdavo nakvoti.

Gyvenimas kaip tabore. Kartais tyli rauda naktimis trukdė miegoti.

Arūnas mane užkariavo džentelmeniškumu, kantriu asistavimu. Buvau ką tik išsiskyrusi su pirmąja meile ir su jaunatvišku jausmingumu tai išgyvenau.

Arūnas pasiimdavo mane į komandiruotes, keliavome su palapinėmis prie ežerų.

Bet labai greit pajutau jo savininkiškumą. Nenorėjo, kad lankyčiausi diskotekose, priekaištavo dėl "iššaukiančių" drabužių, nuolat auklėjo kaip tėvas.

Kai nuvažiuodavome prie ežero, lauko kavinėje draudė net pasišnekėti su kitais žmonėmis - kaip koks arabas.

Bjauriausiai pasijutau jo brolio gimtadienyje: jaunas vaikinas pakvietė šokiui, o paskui išėjau su juo laukan parūkyti.

Pasirodė Arūnas, šiurkščiai griebė už alkūnės ir nusitempė vidun, kur ėmė šaukti, priekaištauti, kad iš jo visi juokiasi: "Atsivežei jauną mergą, o ji su jaunais bachūrais laksto. Žiūrėk, pabėgs nuo tavęs".

Ilgainiui pastebėjau, kad Artūras net mano kąsnius skaičiuoja. Nusivesdavo į padorų restoraną, kur jis bemat imdavo konfliktuoti su padavėjais, skųstis, kad maistas neskanus ir per kietas.

Turėjau sėdėt įdūrusi akis į lėkštes arba į jį. Sykį pamiršau atnešti jam ne visus produktus, kurių buvo prašęs nupirkti, tai Arūnas trenkė į grindis kefyro butelį. Ką tik mostagavęs rankomis ir skeryčiojęsis, staiga jis sustingo, įsistebeilijęs į mane nuožmiu žvilgsniu. Jam niekaip nesisekė nurimti.

Stebėjausi, kaip jis man nesudavė. Pasakė, kad vienas psichiatras jam labai griežtai pasakė: "Laikyt rankas it surakintas, nes jei pradėsi muštis, negalėsi liautis. Gali užmušti žmogų". Išlaikiusi baigiamuosius egzaminus, su kurso draugais nuėjau iškilmingų pietų su kuratoriumi.

Mums bekvatojant, dalijantis prisiminimais, kavinėje staiga išdygo Arūnas... - "Arba tučtuojau eini į automobilį, arba išmetu tavo mantą ir žinokis", - iškošė. Į kurortinį miestelį važiavau nusiverkusi, barama, ujama.

Tiesą sakant, neturėjau kur dingti, nes mano namuose vyko remontas, jie buvo toli. Kurorte ilsėjosi Arūno bendradarbių kompanija.

Dieną vykdavo įvairios sporto varžybos, tačiau jis įsisodindavo mane valtin ir irdavomės į kokią nors "negyvenamą" salę, bežmogę erdvę. Ten Arūnas dažniausiai... snausdavo.

Gulinėdavau, skaičiau knygas, bet jaučiausi kaip apleista, nusibodusi sultono sugulovė.

Kartą praalkusi suvalgiau paskutinįjį šokoladuką; spyrė man į nugarą. Vėliau prisijaukinau tokį širmą arkliuką, besiganantį netoli mūsų palapinės. Dieve, kaip man kliuvo, kai Arūnas užtiko šukuojant jo karčius savo šukomis! Kai nuvykome į miestelį, parduotuvėje pamačiau buvusį dėstytoją; išraudusi kaip aguona, paskubėjau pasišalinti. "Tu ką, manęs gėdiniesi?" - prapliupo Arūnas, demonstratyviai mane apkabinęs ir išsivedęs. Kartą įvyko panaši scena:

Arūnas fotografavo baidarių irkluotojus upėje, ir staiga ėmė glostyti man galvą, įsisiurbė į lūpas...

Atsitokėjusi išvydau į mane įdėmiai žvelgiančią moterį; paskui pasakė, kad tai buvusi draugo žmona.

Bet nemaloniausia buvo, kai Arūnas įkyriai įkalbinėdavo, net reikalaudavo pozuoti aktams. - "Ką, turėdamas tave, dar turėčiau ieškotis pozuotojos? Jaunystė - ne yda, greit praeis, ir nebebus galima tavęs fotografuoti". Kai pozuodavau jam, jausdavausi taip nejaukiai, lyg manimi šliaužtų gyvatė.

Mūsų mylėjimasis irgi virto kažkuo "be šarmo". Jis lyg atseikėdavo man truputį meilės, ir nusigręžęs į sieną, be jokių anksčiau sakomų komplimentų bei švelnių žodžių, užmigdavo.

Kai rytą paprašydavau pinigų taksi, jaučiausi pažeminta, nes net atkišdamas penketą litų, išmetinėdavo, kad esu švaistūnė. Netrukus pasijutau nėščia. Arūnas atrodė prislėgtas. - "Taip man piršaisi, buvai toks geras, negi nebenori vesti ir dabar paliksi mane ant ledo?", - nustebusi klausiau. - "Aš jau turiu vaiką, tik buvusioji neleidžia susitikti, ir jis man svetimas.

Be to, aš jau per senas, kad per naktis klausyčiausi vaiko klyksmo ir neišsimiegojęs eičiau į darbą!

Be to, tu tokia padraika, vaikas ko gero ne mano, juk sakei, kažkoks fizikas apie tave sukasi". Iš pykčio šaukiau, kad jo vaiko net negimdyčiau, kad jį jaučiu savy kaip kokį kaspinuotį".

Nuvežė mane į klinikas, vos išdrebėjęs pinigų operacijai; antrąjai, tiesa, jau kito pobūdžio, skolinausi pinigų iš kurso draugės", - pasakoja Austėja.
- "Bet paskutinis smūgis dar manęs laukė.

Rodos, susitaikiau, kad esu nuolat kritikuojama ir puldinėjama, pasijutau esanti kone visiška nevykėlė - su mažyčiais atoslūgiais, kai Arūnas rodydavo šiokius tokius jausmus.

Kai Arūnas nueidavo pasižiūrėti naujo fotoaparato, mane palikdavo automobilyje, prailgdavo laukti visą amžinybę, pasijusdavau daiktu ar naminiu gyvulėliu.

Vieną vakarą laukiau grįžtančio iš Tbilisio Arūno. Iš ten jis rašė sentimentalius laiškus, kad ilgisi ir tik dabar supratęs, ką jam iš tiesų reiškiu.

Kadangi lėktuvas turėjo atskristi 23 valandą vakaro, kad greičiau slinktų laikas, nuėjau į kiną.

Paskui lėkiau taksi į aerouostą, tačiau veik vienu metu nusileido du lėktuvai.

Aš puldinėjau nuo vieno išėjimo prie kito, o kadangi esu trumparegė, veik aklinoje tamsoje ir ūke nesisekė įžvelgt pažįstamą povyzą bei eigastį. Truputį sutrikusi ir išsigandusi, išsekus keleivių srautui, nuvažiavau į Arūno namus.

Man ilgai ilgai neatidarė durų, nors girdėjau už durų krebždant, jau nebežinojau, kur nakvosiu, nes į bendrabutį po vidurnakčio grįžti buvo problemų.

Kai pagaliau jis įsitraukė mane vidun, vos ne už plaukų, surengė tokią pirtį, kokios tikrai nebuvau nusipelniusi.

Mano paaiškinimų nesiklausė, tik rėkė, kad man visai nerūpėjo jį pasitikti, velniai žino, kur ir su kuo basčiausi, uostė, ar man iš burnos nesklinda svaigalų kvapas. Iš karto atgręžė nugarą, tik kai jau buvau giliai įmigusi, įnirtingai mane paėmė. Lyg prostitutę.

Na, iš ryto jau buvo atlėgęs, atsiprašinėjo, pasakojo kelionės įspūdžius, traukė kuklias dovanas. Padarė išimtį: pamylėjo vieną kartą viršaus, nes jį uždegė tai, jog buvau "supančiota" jo dovanoto vėrinio ir apyrankės iš kažkokių juodų stikliukų.

Beje, kai vėliau nuėjome į teatrą ir per pertrauką pakalbino pažįstamas aktorius, Arūnas vėl mane barė: apsiašarojusi nubėgau į tualetą, ir nepastebėjau, kaip nuo lieso riešo ta brangioji apyrankė nuslydo

. Na, tuomet išklausiau paskaitos, kaip nieko nevertinu, kaip man į viską nusispjaut".

"Neužilgo po šio inicidento, pakurstyta draugių, iš kavinės paskambinau Arūnui ir pasakiau, jog vakare neatvažiuosiu, kad viskas tarp mūsų baigta.

Grįžus į bendrabutį, kambariokė šventė savo gimtadienį, išgėrę vaikinai ėmė blevyzgoti ir kabinėtis, laukė bemiegė naktis, tad spontaniškai išlėkiau pas Arūną. Galvojau, kad nieko baisaus nesu pasakiusi, o kivirčai juk mūsų kasdienybė, ir viskas susitvarkys. Nieko neradau namie.

Žinodama, kad Arūnas tuoj tuoj turi grįžti, tad dešimtį minučių palaukiau koridoriuje prie lango.

Pamačiau, kaip sustojo jo raudonas automobilis ir iš jo išlipo... stambi, vyresnė už mane moteris. Ji kažkaip vogčia įsmuko į įėjimą, o Arūnas liko kuistis prie automobilio.

Priėjau: "Tai štai kas. Taip save taupai, taip branginiesi, o esi neištikimas. Parsivedei moterį". Jis atrodė užkluptas ir įpykęs: "Taigi tu mane metei!

Prišnekėjai nesąmonių ir tikiesi, kad pulsiu tavęs ieškoti?" - "Bet juk tą moterį parsivedi ne iš gatvės, prisipažink, ji visą laiką buvo! Kai sakydavai, kad išvažiuoji arba nesveikuoji, nors kai iš tikrųjų sirgai, aš tave slaugiau!" - išrėžiau ir nuėjau linkstančiom kojom'.

... Susitikome po penkerių metų, kai jau buvau ištekėjusi, tapusi našle ir auginau vaikutį. Arūnas susirado mane darbe, atėjo neįspėjęs, neskambinęs ir pakvietė pietų. Sakė jaučiąs man nostalgiją, pakomentavo mano išvaizdą.

Tą akimirką prisiminiau tik tai, kas tarp mūsų buvo gražaus ir gero, jo pagailo.

Ramiai papietavome ir Arūnas pasiūlė šeštadienį pavežėt į Palangą. Trijų metų berniukas su paltuku, aišku, nespėjo su mumis koja į koją. Arūnas griežtai pasakė: "Nebijok, pasivys. Įkris į upę?

Tegu krenta; kitą kartą žinos". Suglumau: "Ar tu, Arūnai, visai išprotėjai?" Jis neleido man vienai grįžti namo, įkalbėjo lauko užkandinėje suvalgyti dešrelių.

Mačiau, kad jam koktu žiūrėt, kaip maitinu vaiką. Tai, kad pribėgusiam benamiui šuniui numečiau kąsnelį, pribaigė jo kantrybę; jis vos nespyrė šuns.

Žinoma, atsisakiau kitą dieną atvažiuoti į Palangą viena, bet pakeliui dar teko išklausyti Arūno pamokymų, kad nepasitikėčiau vyru, su kuriuo pradėjau draugauti, nes jis "tik norės tave išnaudoti". Pamaniau, jog man jau gana.

Jeigu susitiktume ir po penkiolikos metų, šis žmogus nebus pasikeitęs.

Girdėjau tik, kad dabar gyvena vėl su tris kartus už save jaunesne moterimi...