Pernai į Klaipėdos ligoninę pateko 150 bandžiusių nusižudyti žmonių. Išeitų, 10-12 per mėnesį. Vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis sakė, jog daugiau nei pusė jų buvo jaunos moterys, mėginusios nusinuodyti medikamentais.
"Pacientai, mėginę nusižudyti, patenka į mūsų stipriausią skyrių - reanimacijos ir intensyviosios terapijos. Vėliau jiems pagalbą suteikia mūsų ligoninės psichologai ir psichiatrai, o jeigu yra aiški psichikos patologija, žmogui rekomenduojamas tolesnis gydymas psichiatrijos ligoninėje. Aišku, žmongus pats turi sutikti, mes prievarta jo negalime ten nukreipti", - sakė gydytojas.
Dėl kokių priežasčių šie žmonės bandė nutraukti gyvenimą, - statistikos, deja, nėra.
Vaikų ligoninės darbuotoja Ieva Kirkutytė, baigianti psichologijos studijas ir prieš devynetą mėnesių pradėjusi mažiesiems ligoniukams teikti psichologinę pagalbą, sakė, jog jai teko kalbėtis su keturiomis merginomis nuo 14 iki 17 metų, kurios mėgino išeit iš gyvenimo, išgėrusios tėvų vaistų, o viena jų nusipirko pati. Joks psichikos sutrikimas joms nebuvo nustatytas: mergaitės tiesiog pasielgė impulsyviai, ir nors reanimacijoje atgaivinta nė viena nedžiūgavo sugrįžusi į gyvenimą, jos suprato, kad tai buvo neteisingas žingsnis ir žadėjo poelgio nepakartoti. Akstinas nusižudyti vienoms buvo noras susigrąžinti prarastą vaikiną, pagąsdinti jį ir tėvus, kitoms tas paskutinis lašas buvo barnis, konfliktas su vaikinu, kurį jos idealizuoja, kaip šis besielgtų ir koks bebūtų infantilus, ir baimė netekti to, kuris atrodo pats brangiausias.
Visos merginos buvo išsigandusios savo poelgio, kai kurios net neatsiminė, kodėl tai padarė. Anot pašnekovės, idėjos nusižudyti katalizatorius dažnai būna svaigalai arba narkotikai, kuriuos paauglės pradeda vartoti anksčiau, iki užklumpa nelaiminga meilė - norėdamos pritapti prie bendraamžių kompanijos.
Mėginusios nusižudyti merginos buvo iš mažų miestelių, kur vaikinų pasirinkimas nėra didelis, be to, slogi namų aplinka, šiurkštūs tėvų tarpusavio santykiai, abejingumas "vaikiškoms" problemoms.
Suicidinių minčių nereitai turi mergaitės, kurių motinos serga depresija, o gal net ir pačios yra mėginusios nusižudyti.
Įsimylėtasis mergaitėms atrodė stebuklingas, pats šauniausias, protingiausias, linksmiausias ir nepakeičiamas dėl to, jog tikriausiai buvo be galo išsiilgusios žmoniškos šilumos, supratimo ir palaikymo, tai buvo pirmasis vyriškas dėmesys, gražūs žodžiai, įvertinimas.
Tokiomis aplinkybėmis labai svarbu, jog artiemieji išklausytų ir palaikytų, būtų šalia. Tėvai niekada neturėtų šaipytis iš pirmosios meilės ir suprasti, jog ji - skaudžiausia, jog paaugliai išgyvena tą patį, ką ir mes; tuomet jie rinksis ne tokią drastišką išeitį.
Kai kalbėjomės su vienuolikmečiu Jonu, jis sakė: "Kartais many nebetelpa meilė. Turiu paną nuo pirmos klasės, esu jai ištikimas. Ji už mane aukštesnė ir daugiau sveria. Ji, suprantate, labai padeda kitiems, ir mane ištraukė iš sunkių minčių. Keliskart puoliau į isteriją ir mūsų draugystė nutrūko, bet aš apie ją labai stipriai galvoju. Išvaizda man ne taip svarbi, svarbiausia vidus, nors visa turi būti suderinta. Kiti ją vertina kritiškai, bet man - taip, man ji graži. Užaugusi bus mano žmona. Ją ginsiu, dėl jos galiu padatyti bet ką. Bet manau, nuo neapgalvoto kraštutinio poelgio susilaikyčiau, nes mama mane siaubingai myli, ir noriu pateisinti jos viltis".
"Jei visi dėl meilės žudytumės, išnyktų žmonija"
...sako Švėkšnos psichiatrijos ligoninės psichologas psichoterapeutas Rolandas Evaltas.
- Pirmiausia pradėkime nuo to, kaip aplinkiniams atrodo įsimylėjęs žmogus, praradęs meilės objektą. Labai dažnai jie nesugeba realiai įvertinti situacijos: arba ją nuvertina, arba pervertina.
Kai paauglys įsimyli, tėvai arba draugai dažniausiai sako: "Nekreipk dėmesio, - praeis". O juk netekęs mylimojo, jaunuolis netenka jam labai didelės vertybės, kartais brangesnės už jį patį, artimuosius. Jis išgyvena netekties procesą.
Netekties procesą išgyvena ir subrendę žmonės. Jeigu staiga vienas sutuoktinis nori palikti antrąjį, dažniausiai pirma reakcija būna realybės neigimas, žmogus vadina tai nesąmone. Vėliau, pamatęs, jog iš tiesų tolsta vienas nuo kito, supyksta ir maištauja. Tuomet gali keršyti. Australijoje mokslininkai tyrė šį reiškinį; pasirodo, tokiais atvejais mylintieji "kaltininką" ketina primušti ar net nužudyti.
Dar vėliau žmogus "derasi". Jis dar tikisi, kad viskas pasikeis, mylimas sugrįš. Jis bando apgauti save, puola į depresiją, gyvenimas tampa beprasmis, atrodo, kad tik su tuo žmogumi jis gali būti laimingas. Būtent šioje fazėje ir galvojama apie savižudybę.
Atsumtieji išgyvena kaltės jausmą: "Aš niekam tikusi, aš kaltas, nesugebėjau, kažką dariau ne taip..."
Paskui žmogus grįžta į gyvenimą: susitaiko su esamu ir atleidžia. Tada atsiranda erdvė naujai meilei.
Bandymas nusižudyti - visada sutrikimas
Pasak psichoterapeuto, tam tikru momentu žmogus būna pasiruošęs ką nors pamilti, ypač brendimo laikotarpiu. Jeigu kitas žmogus atitinka jo kriterijus - jį pamilsta. Ir jis neva sukelia tą jausmą, yra dėl jo "kaltas". Jeigu mylinčiajam blogai - jis mėgina įveikti mylimąjį, puola jį keisti.
- Visi mylintieji paprastai savo jausmus priskiria tam objektui, kurį myli, - sako R. Evaltas. - Įsivaizdavimas, kad tas žmogus ir yra tai, ką aš jaučiu, yra klaidingas. Reikia suvokti, jog iš tikrųjų tai tik MANO jausmas, o jis - visai kas kita, atskiras žmogus.
Prisiminkite ką nors, ką kadaise mylėjote mokykloje. Po kurio laiko sutikę jį gatvėje stebitės: "Fui, negi aš jį mylėjau?"
Ne veltui liaudis sako: kuo labiau žmogus myli, tuo labiau paskui neapkenčia. Meilė ir neapykanta yra ant tos pačios ašies, tokio pat intensyvumo, tik skirtinguose galuose, - sako psichoterapeutas. - Jeigu įsivaizduoji, kad visas gyvenimas priklauso nuo mylimojo, kai jis palieka, jautiesi niekam nereikalingas ir kaltas. Tuomet gali kilt mintis nebegyvent.
Dažnai savižudybės griebiamasi kaip poveikio priemonės, bandant mylimąjį susigrąžinti: štai jis pamatys, kaip aš dėl jo kenčiu, supras, kokia didelė mano meilė, ir tada galbūt sugrįš.
Man teko gydyti mergaitę, kurios ranka buvo supjaustyta daug kartų. Kiekvienas pjūvis atspindėjo vis kitą mylimąjį. Tai argi kiekvienas iš jų buvo svarbesnis už jos gyvenimą? Tai buvo jos reakcijos į netektį. Kitas gali žudytis pametęs piniginę, susipykęs su draugu. Tai byloja apie patologiją.
Bet kurį bandymą nusižudyti, nepaisant priežasčių, reikėtų vertinti kaip psichikos sutrikimą. Jeigu žmogui taip spręsti problemą atrodo vienintelis būdas, tai nėra normalu.
Mylėk kaip save...
- "Mylėk savo artimą kaip patį save", - primena vieną Dievo įsakymų psichoterepeutas Rolandas Evaltas. - Tik mylėdamas patį save, gali suvokti, ką reikia duoti kitam žmogui. Bet jeigu tu taip nemyli savęs, kad pasiryžęs net nusižudyti, tai kyla abejonė, ar iš tikrųjų tavo meilė ir pagarba išrinktajam buvo tikra.
Jeigu viską atiduodi mylimajam, jeigu jis pasidaro gyvenimo tikslas, jeigu tenkini visas jo užgaidas, tai ne meilė, net ne pasiaukojimas, o dievinimas ir vergavimas. Žodžiu, iškreiptas dalykas.
"Mes" - tai yra kažkas bendro, bet "aš" tai nesu "jis" (ar "ji"). Juk kitas tave pamilsta kaip atskirą žmogų, ir jeigu pradedi dievinti kitą ir gyventi jo norais, tu "ištrini" savo asmenybę. O tam žmogui neįdomu gyvent su šešėliu, jo antrininku. Jam reikia meilės objekto, kito žmogaus, kurį pamilo, su jo ypatingu pasauliu. Kuo aš labiau save išskiriu, ir tas kitas žmogus, tuo gilesnis ir prasmingesnis atsiranda "mes", atsiranda šeima. Ir jeigu iš tikrųjų myliu, nekils noras nusižudyti, aš saugosiu save, nors ir kentėsiu, ilgėsiuos.
Ar būtų lengviau?..
- Sutuoktinių pora nugyveno ilgą gražų gyvenimą, bet staiga vienas jų mirė, - pasakoja psichoterapeutas jam įstrigusį perskaitytą atvejį. - Kitam žuvo visas pasaulis, nepaisant to, kad liko vaikai ir provaikaičiai. Kančia buvo nepakeliama, jis prarado norą toliau gyventi. Senukas kreipėsi į psichoterapeutą, ir gydytojas jo paklausė: "Jeigu tu būtum numiręs pirmiau, ar tau būtų lengviau? Juk visa tai, ką tu dabar kenti, būtų kentėjusi tavo žmona." Žmogus atsakė, jog tai būtų daug blogiau. Gyvendamas ilgiau, jis išgelbėjo mylimąją nuo sielvarto ir ilgesio, o po mirties jie galbūt susitiksią. Tai rodo tikrąją meilę.
Išties meilė atitinka visus priklausomybės apibrėžimus. Priklausomybę nuo svaigalų liudija šie simptomai: potraukis, saiko ir kontrolės praradimas bei abstinencija.
Tačiau net ir tuomet, kai kenčiame, paklauskime savęs: ar norėtume, kad mūsų gyvenimas praeitų be meilės?
Įsivaizduokim save mirties patale, koks epizodas mums atrodytų prasmingiausias, neįkainojamas? Stipresnis už mirtį...
Rašyti komentarą