"Mano mama - nesugyvenamo charakterio"

"Ką patartumėte daryti tokioje situacijoje? Man 22 metai, esu dirbanti studentė, išsilaikau save. Jau nuo pat vidurinės pabaigimo dirbu. Gyvenu su nesugyvenama motina, todėl norėčiau patarimo... Mama išsiskyrė su tėvu, kai man buvo 10 m. Turėjo draugą, bet ir tas pabėgo, nes neištvėrė jos nesugyvenamo charakterio. Tas vyras - našlys, žmona mirė nuo vėžio. Turi dukrą, bet mano mama mergaitės visiškai nepriėmė, įžeidinėdavo ir žemindavo. Dabar gyvename dviese, nes aš išsiskyriau su draugu ir grįžau į mamos namus. Butas yra pirktas mano močiutės. Labai nenorėjau grįžti pas motiną, bet neturėjau kitos išeities: mylimas vaikinas sukėlė pavydo sceną ir pakėlė prieš mane ranką. Mano pajamos nedidelės, bet motina prašo mokėti pusę sumos už butą. Galėčiau skirti šiuos pinigėlius, jei ji būtų supratingas ir mylintis žmogus, tačiau... Esu smaugiama duoti pinigų ištisai. Grįžtu iš darbo - pirmas klausimas ne "Dukra, kaip sekėsi?", o reikalavimas "Duok pinigų už butą!" Aš jau nebetveriu, bet mane sulaiko didelės nuomos kainos, ypač žiemą. Žinau, kad galėčiau duoti tuos porą šimtų, ir būtų ramu, tačiau aš nemanau, kad ji nusipelnė. Ji uždirba daugiau už mane, be to, aš tik baigusi mokyklą buvau vejama dirbti, o išleistuvėms negavau net dovanos. Niekada nebuvau lepinama ir mylima, todėl nenoriu atiduoti paskutinių pinigų. Kaip elgtis? Vėl bėgti pas smurtaujantį buvusį vaikiną negaliu... Čia tik maža dalelytė mano istorijos, bet, tikiuosi, jūs supratote. Lauksiu atsakymo. Dėkoju!"

Į jūsų klausimą atsako psichologė, meno terapeutė Jurgita Valiulienė.

Sveiki.

Kiekvieno žmogaus gyvenime tėvų meilė yra labai svarbus dalykas. Tai faktorius, lemiantis požiūrį į save, į artimuosius, priešingos lyties atstovus, kolegas.

Kitas neginčytinas faktas yra tas, kad, nori to ar nenori, tėvai yra tie žmonės, kurie davė mums gyvybę. To nepakeisi: jie liks tėvai visą gyvenimą.

Dar vienas svarbus faktas: visi tėvai kartais daro klaidų. Absoliučiai komfortiški santykiai tarp tėvų ir vaikų (visais gyvenimo etapais), matyt, net neegzistuoja.

Galima skųstis, galima teisti savo tėvus už tai, kad jie praeityje elgėsi negerai, kad per mažai mus mylėjo, nepalaikė sunkiu momentu, bet kas nuo to pasikeis šiuo metu? Kova su mama pirmiausiai sekina jus pačią. Kuo daugiau su mama kovojate, tuo mažiau galite gyventi savo gyvenimą. Energiją, kurią galėtumėte skirti savo geresnei ateičiai kurti, jūs išeikvojate pykčiui. Galima būtų sakyti, jog esate draskoma priklausomybės nuo motinos ir autonomijos poreikio vienu metu.

Rašote, jog išsilaikote pati. Tačiau tai nėra visiškai taip, nes išsilaikyti pačiai reiškia ir išlaikyti savo būstą...

Kad nuo pilnametystės dirbate - tai šaunu ir pagirtina. Beje, dabar dirbti ir užsidirbti trokšta jau net 14 metų paaugliai.

Kaip kiekvienas suaugęs žmogus, jūs turite pasirinkti savarankiškai: arba likti su mama, toliau su ja kariauti (ir kenkti pirmiausiai sau), arba siekti darnių santykių (ir sau padėti), arba išeiti ir gyventi savarankiškai. Jeigu santykiai nepakenčiami, žalojantys, distancija netgi būtina.

Galbūt vėliau, po kurio laiko, pykčiui nuslūgus, jūs į viską galėsite pažvelgti iš naujo. Galbūt pamąstysite ir apie tai, kad mamos namai buvo ta vieta, į kurią jūs galėjote grįžti, kai pasijutote nuskriausta. Ji jus priėmė sunkiu gyvenimo momentu. Tai teikia vilčių, kad santykius galima atkurti.

Pamąstykite ne tik kaip dukra. Pagalvokite, kad mama yra ne tik mama. Ji pirmiausiai - žmogus, dar moteris, turinti savo gyvenimą, kupiną įvairiausių dalykų, apie kuriuos net nežinote. Ji turėjo savo praeitį, savo mamą, savo nuoskaudas, kurios, galimas daiktas, jai kelia pyktį.

Pabandykite pasikalbėti su mama apie viską atvirai. Apie tai, kaip jaučiatės, ko norite, ko nenorite. Gera pradžia - atleisti viena kitai. Paleisti viską, kas buvo iki šios akimirkos, leisti nuplaukti į praeitį. Tegu viskas ten ir lieka.

Dėl buitinių dalykų, mokesčių reikėtų tartis. Manau, įmanoma atrasti abiem priimtiną variantą.

Jūs susikoncentravote į tai, kad mama - bloga, o jūs - jos nemylima, nelepinta. Ir kenčiate. Tai niekur neveda. Nėra jokio stebuklingo būdo staigiai pakeisti kitą žmogų. Sukoncentruokite dėmesį į savo pačios tikslus. Jeigu liksite pas mamą, pasistenkite skatinti dialogą, o ne monologus ir rietenas.

Jokie pokyčiai nevyksta neįdedant asmeninių pastangų. Šie įgūdžiai - išgirsti, ką sako kitas, ir paisyti jo nuomonės, bus jums naudingi ir kuriant naujus, darnius santykius su kitu vaikinu.

Dažnas žmogus, susidūręs su siena, kuri, jo manymu, trukdo jam gyventi, bando ją patraukti arba peršokti vienu šuoliu, tačiau viso labo tik susižeidžia, o siena taip ir lieka toje pačioje vietoje. Bet jeigu kiekvieną dieną nuo sienos nuardysite po vieną plytą, tai ilgainiui pamatysite, kad jos nebeliko.

Ardyti po vieną plytą - tai pamažu keisti savo požiūrį į kitų žmonių įtaką savo gyvenimui, mažinti savo vaikišką kategoriškumą. Tai ilgas ir nuoseklus procesas, vadinamas branda.

Linkiu jums kantrybės ir sėkmės.

Klausimus prašome siųsti [email protected]

Dėl privačių konsultacijų prašome skambinti tel. 8 610 04532 arba rašyti  [email protected]