Dauguma žmonių gyvena pagal sudėtingą lyginimo sistemą. Savęs su kitais. Kitų su savimi. Savo šalies - su užsienio valstybėmis. Kaimynų šuns - su saviškiu keturkoju.
Paradoksas: Onutė pavydi Petrutei, nes toji turi vaiką. Tuo pat metu Petrutė pavydi Onutei, nes ta turi vyrą. Arba daugiau turto.
Taip ir gyvename. Blogai gyvename, nes neįmanoma aplenkti visų pagal visus rodiklius.
Psichologinis dėsnis: visiškai patenkinti poreikių neįmanoma.
Mūsų poreikiai - motyvatorius, impulsas, suteikiantis mums energijos judėti, tobulėti, užsidirbti. Juk jeigu žmogus "ir gražus, ir protingas, ir turtingas", jis vis tiek jaus savotišką alkį - kokį nors poreikį.
Pavyzdžiui, padėti nelaimėliams, atrasti gyvenimo prasmę. Nes grožis negarantuoja laimės, turtas - saugumo. Netgi mylimas vaikas suteikia ne tik džiaugsmo, bet ir daug kitokių emocijų.
Ir ką gi daryti? Liautis lyginti save su kitais.
Sąmoningai dirbti su savo pavydo jausmu. Nuolat sau priminti paprastus dalykus. Pirma - kad mes visi numirsime, nesvarbu, kiek kuris pasiekęs ir prikaupęs.
Antra, mes visi bejėgiai likimo akivaizdoje. Bet kuris galime paslysti ant banano žievės ir tapti invalidu (neduok Dieve).
Visi esame lygūs, jeigu kalbėsime apie rimtus dalykus. Kai tik "pagauni" šią mintį, pavydo jausmas atslūgsta.
Pikta, kai kam nors sekasi
Įsivaizduokite, kad loterijoje išlošėte milijoną. Arba darbe jus viešai pagyrė, gavote premiją. Kiek žmonių tuo apsidžiaugs, paspaus jums ranką?
Daugelis nemėgsta tokių, kuriems sekasi. Nemėgsta gražesnių, protingesnių ir turtingesnių už save.
Todėl, kad su jais lyginasi ir neišvengiamai jaučiasi menkesni. Pavydas visuomet susijęs su nevisavertiškumo kompleksu, nes pavyduolis, lygindamasis su pavydo objektu, save nuvertina.
Lygintis reikia ne su kitais, o su savimi pačiu. Koks buvote prieš metus, prieš penkerius? Ar patobulėjote, ar padarėte išvadas iš savo klaidų ir nesėkmių, ar sužinojote ką nors nauja, ar ką nors nauja nuveikėte?
Jeigu taip - paspauskite sau ranką. Jeigu ne... kiti dėl to nekalti.
PAVYDAS visuomet susijęs su nevisavertiškumo kompleksu, nes pavyduolis, lygindamasis su pavydo objekto turėtoju, save nuvertina.
"Tau paprasčiausiai pavydi"
Dažnai šią frazę sakome draugams ir artimiesiems, kai jie tampa nepelnytos agresijos aukomis.
Kaip elgtis, kad tokios agresijos išvengtume?
Galite užsidėti kaukę ir nuolat skųstis gyvenimu (problemų gi turi visi), kad įsilietumėte į bendrą nepatenkintųjų chorą.
Taip pat jums reikėtų rengtis paprasčiau, kirptis rečiau, valgyti kukliau... Bėda ta, kad jausitės prievartaujantis pats save. Sumažės interesas dirbti, gebėjimas džiaugtis smulkiais gyvenimo malonumais.
Ar jums tinkamas šis būdas? Spręskite patys.
Galite kariauti. Dažniau pasakoti apie laimingas savo gyvenimo akimirkas, nuostabų sutuoktinį, puikius vaikus, įspūdžius iš Jamaikos ir pan.
O jeigu dar ta proga pridursite, kad "normalūs žmonės" taip ir turi gyventi, negatyvios oponentų emocijos taps tokios galingos, kad jie ims elgtis neadekvačiai.
Ar atlaikysite? Spręskite patys.
Idealus variantas
Geriausias variantas, žinoma, - sunkiausias.
Jeigu žiūrėsime iš tos pozicijos, kad visos situacijos mus kai ko išmoko, galime sakyti, kad pavyduoliai puola tik todėl, kad išmokytų mus kantrybės.
Jeigu esate tokie išmintingi, jog pasirinkote šį požiūrį, tuomet ženkite antrą sunkų žingsnį: atraskite ir pripažinkite pozityvias oponentų savybes.
Ir tuomet juos "paleiskite"... Na, ir galas jų nematė. Tegu sau rausiasi po šiukšlių kibirus nuolat ieškodami "įrodymų", koks esate blogas.
"Nebendraukite su žmonėmis, kurie mano, jog turite jaustis blogai vien todėl, kad jiems nepatinkate." Markas Tvenas
Atsiribokite. Negyvenkite su tokiais žmonėmis bendro gyvenimo. Jie neturi įtakos jūsų dvasios būklei. Jums visiškai vis tiek, ką jie kalba ir daro. Gyvenkite savo gyvenimą.
Kai tik pajusite abejingumą agresoriui, atsiskirsite nuo jo dvasiškai, - ims veikti kitas, šiuo atveju svarbiausias, psichologinis dėsnis: jis jus paliks ramybėje.
Parengė Vilma
Rašyti komentarą