Linas Slušnys: "Visuomenė prarado orumą"

Visuomenė yra pati sau tiksinti bomba. Jos nesugebėjimas ką nors daryti veda prie tokių tragedijų, kaip girtos motinos naktį miške paliktas pražūti vaikas.

Negi iki tol niekas nematė, kad mama yra tokia?

Gal kaimynai bijojo apie tai pranešti? Kad trobos nepadegtų.

Būtent. Esame praradę atjautą ir orumą. Tylėdami ir nieko neveikdami tampame tokie pat kaip jie, ne geresni. Aišku, mums lengviau kaltinti "kur žiūri policija", kuri irgi dar nesugeba tvarkytis su tokia situacija, neturi įgūdžių nei kvalifikacijos. Bet, mano įsitikinimu, didžiausia bėda yra ta, jog nebemokame bendradarbiauti, ir netgi sakyčiau, paprasčiausiai tarpusavyje pasikalbėti. Net specialistai. Man labai patinka Vaikų teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės žingsniai, bet nuogąstauju, kad ji bus "nuimta" iš valstybinės tarnybos, nes elgiasi drastiškai. Tai nėra priimtina - drąsiai pasakyti, jog toje įstaigoje vaikams yra blogai, anoje šeimoje su jais elgiamasi netinkamai ir nepadoriai, o institucijų sukurta sistema yra niekam tikusi. Dažniausiai tenka išgirsti pasipriešinimą, esą viskas yra gerai, valdininkė tik nori parodyti valdžią.

Vaikų teisių specialistai skundžiasi nuolat patiriantys stresą: paimti tą vaiką iš šeimos ar nepaimti. Juk vaikui geriau su motina, kad ir kokia ji būtų: girta, sukruvintu veidu, vaiko akivaizdoje lytiškai santykiaujanti su dėde...

Kai vaiko saugumui iškyla pavojus, mes privalome jį užtikrinti. Čia nėra ką pridurti.

Kaip nustatyti, kad jau esama to pavojaus saugumui?

Į saugumą įeina tokios sąvokos, kaip vaiko būtinųjų poreikių tenkinimas, prausimasis, mokyklos lankymas, normalus miegas, jauki atmosfera. Visi suvokiame, kad blogai vaiką išplėšt iš šeimos. Ką daro švedai, anglai, norvegai? Jie paima vaiką, bet iš karto prasideda darbas su ta šeima, ji nepaliekama likimo valiai. O pas mus tokia šeima toliau degraduoja ir toliau gimdo.

O kaip ją sutramdyti?

Būtina taikyti privalomą terapijos kursą. Išblaivinti galima per tris paras bet kurioje ligoninėje, ir tada pradėti intensyviai su šeima dirbti. Kaimuose tokios šeimos neapsikrovusios darbu, jų žemė dirvonuoja, tad laiko gydytis jie turi.

O miškuose mėtomus vaikus reikėtų perkelti į kitą šeimą. Valstybė turi suvokti tokių vaikų globą kaip be galo reikalingą darbą. Manau, kad už tai turi būti mokamas atlyginimas. Aišku, negalima prisiimti globoti dešimt vaikų, nes nespėsi jų sužiūrėti, tačiau aš Klaipėdoje pažįstu keletą šeimų, užauginusių savus ir auginančių jau ne pirmą vaiką, paimtą iš globos namų. Tai tikrai ne patys puikiausi vaikai, jie turi rimtų problemų, bet tie žmonės jų neišmeta! Sugeba rasti kontaktą, pamilti. Ir tie globėjai nėra ypač išsilavinę ar turintys psichologinių įžvalgų, bet - jų dvasia didelė. O jei tokių žmonių nepastebime ar negalime jiems nieko pasiūlyti, mums lieka tik išsiųsti "nepatogius" vaikus į uždaro tipo įstaigas, kuriose jie taip ir nesužino, kas yra dviejų suaugusių žmonių santykiai, kaip uždirbama pragyvenimui ir t.t.

Juk jeigu kuris vaikas "netinka" mokyklai - jis išstumiamas už borto. O kai išstumtas vaikas pradeda vartoti narkotikus, tada mes jam teikiam pagalbą. Užsukam reabilitacijos centro statybą, o visuomenė jam priešinasi. Gal, sakau, Baltijos jūroj supilkim salą, ten pastatykim nameliuką ir uždarykim visus "netinkamus" vaikus? Aišku, jei vaikas būtų mūsų, galvotume kitaip, o jeigu ne mūsų, tai mielai pritartume ir fašistiniams metodams - sunaikinti.

Ką daryti, jeigu toks niekam tikęs vaikas engia kitus mokinius, o mokytojus siunčia?

Mokytojai turi būti orūs autoritetai, nepasiduodantys toms vaikų provokacijoms, kai jie keikiasi ar elgiasi chamiškai. Žinau pavyzdžių, kai mokytojai išlaiko savigarbą per panašius incidentus į pamoką iškviesdami policiją. Ir tai veikia ne taip prastai. Įdomus fenomenas: vaikas eina per klases, visus mokytojus keikia, terorizuoja, ir šie bijo žodį pasakyti. Mes bijome grasinimų - ir tylime. Bijodami susitikti su agresyviu tokio mokinio tėvu, parodome, kad mus galima stumdyti, žeminti ir t.t. Šitaip mes tarsi patys sudarome sąlygas tam žemintojui pasijusti aukštesniam, galingam. Ir tai tampa norma.

Kuo mums gresia tokia "norma"? Amerikietiškąja tragedija?..

Aš džiaugiuosi, kad ginklai mūsų šalyje ne taip lengvai prieinami.

Iš kur tos "normos" ateina?

Tik nekraukime visko asocialioms šeimoms, kuriose vaikai nesaugūs, nelaimingi ir t.t. Ir socialūs bei turtingi tėvai perduoda iškreiptas vertybes savo vaikams. Jeigu tėvas ir mama tyčiojasi vienas iš kito, nejaučia pagarbos nei sau, nei vienas kitam, nei vaikams, skirsto žmones į gerus ir blogus...

... turtingus ir "bomžus". Dabar klasėse telkiasi turtingų tėvų vaikų "sektos", kuriems "ne verslininkų" atžalos yra per prastos.

Pastariesiems siūlyčiau palikti tą sektą "virti savose sultyse". Ir nesijausti prastesniems už juos. O tėvams, niekinantiems "prasčiokus", norėčiau pasakyti: jūsų vaikai dar nieko nepadarė patys. Nieko, už ką būtų galima juos aukštinti.

Mano vaiko klasėje yra berniukas, kurio tėvai verslininkai savaitgalį su sūnumi ir jo draugais remontuoja motociklus, diskutuoja ir žiedžia keraminius puodus. Jų vaikai labai inteligentiški. Ir čia nori nenori prisimeni patarlę: nieko nėra baisiau už mužiką, tapusį ponu.

Taigi priėjome prie dvasios aristokratizmo sąvokos. Mužikai reikalauja sau privilegijų, bet nežino, ką su jomis daryti. O aristokratai žino, kad privilegija yra didelis įsipareigojimas. Deja, mūsų visuomenė aristokratiško luomo beveik neturi. Pas mus į aristokratus taikosi tie, kurie turi daug pinigų.

Dvasios aristokratas jaučia vidinę atsakomybę už save, ir už tą, kuris yra šalia. Jis niekada nežemins žmogaus, kad pasikeltų savivertę.

Puikus mūsų temos apibendrinimas. Dar noriu paklausti, ar mokyklose esama kokios nors iniciatyvos, kad padėtis, apie kurią kalbėjome, pasikeistų?

Keliose Klaipėdos mokyklose taikoma pauglystės įgūdžių programa. Jos esmė yra atsparumo blogai įtakai, savitumo stiprinimas. Mokytojai kontaktuoja su tėvais. Jeigu tokią programą perimtų ir kiti, būtų kuriama bendradarbiavimo kultūra.

Žinote, atsiranda tėvų, kurie "oficialiu raštu" patvirtina, kad, pavyzdžiui, leidžia rūkyti savo keturiolikmečiui. Jei būtų mano valia, kaip medikas gavęs tokį tėvo raštelį, persiųsčiau jį policijai, nes jis pažeidžia vaiko teises.

Pažįstu moterį, kuri savo keturiolikos metų sūnui leidžia į namus nakčiai parsivesti mergaitę. Taip sakant, seksualinei savišvietai...

Jai reikia psichoterapeuto pagalbos.

Draudžiamas vaisius - saldesnis...

Mano minėtos programos esmė - ne draudimai, o vidinių nuostatų įtvirtinimas. Namuose, kur nėra tokių dorovinių nuostatų, galioja jėgos ir paniekos principai.