Meilės, kurią jūs atiduodate vaikui, neišmatuosi, o bausmes kada nors suskaičiuosite iki vienos

Aš buvau labai griežta mama, labai apsiskaičiusi ir išmintinga, kaip maniau.

Pagimdžiau pirmagimį sulaukus 26 metų, stropiai pasiruošusi motinystei. Valgydinau pagal grafiką, be reikalo ant rankų neėmiau, lopšio nesupau, stengiausi neišlepinti.

Aš buvau labai griežta mama. Bariau vaiką prišlapinus kelnytes, suplėšius knygelę, už viską, ką daro absoliučiai visi vaikai bet kuriame žemės kampelyje.

Pykausi su močiute dėl to, kad savo anūkui ji leidžia viską. Pargriuvo ant grindų ko nors negavęs, isterikuoja - tegu, parėks, ir nustos. Mes turėjome labai gerai išauklėtą sūnų. Jis suprato žodį "negalima" ir jo paisė. Jis buvo labai gražus ir sveikas - trejus metus neturėjome bėdų net dėl slogos.

Tėvai galvoja, kad jeigu Dievas davė vaikelį, tai visam. Kaipgi kitaip? Ir vaikiškos išdaigos, kurios mus taip vargina, - irgi visam. Išvydę taip įgrisusią netvarką namuose, pagalvojame: "O Dieve, kada gi tai pagaliau baigsis!"

Prieš pat trečiąjį gimtadienį mūsų sūnus susirgo. Nieko tokio - žarnyno sutrikimai...

Po savaitės pageltonavo. Na, geltligė, pagis... Bet praėjus trims savaitėms jis numirė reanimacijoje, o mes negalėjome šito suvokti. Tai neįmanoma! Tik ne mums... Kažkoks baisus sapnas. Trys savaitės, tik trys...

O paskui - nenumaldoma savigrauža, naikinanti, savižudiška. Galbūt Dievas nubaudė mane už griežtumą, už tuos pliaukštelėjimus, už bausmes tokiam mažam žmogučiui, atėjusiam pasaulin tam, kad jį mylėtų, mylėtų ir mylėtų, o tik paskui bartų ir auklėtų...

Mielos jaunos ir nejaunos mamos, jūs negalite įsivaizduoti, ką reiškia maldauti atleidimo iš savo mirusio vaiko... Atleidimo už pyktį, už tai, kad nuo jo pavargdavau...

Tik vėliau aš perskaičiau Nabokovo žodžius: "Lepinkite savo vaikus, nes nežinote, kas jų laukia".

Dievas mums davė antrą vaikelį. Mergytę. Dabar jai metukai ir keturi mėnesiai. Žinoma, jai galima viskas. Tegu... Svarbiausia - kad nekiltų pavojus sveikatai.

Svarbiausia - kad ji būtų laiminga. Kad niekada nepagalvotų, jog tėvai dėl kokios nors priežasties gali jos nemylėti. Ką ji bedarytų, man niekada nekyla mintis: "Kada gi tai baigsis?"

Mylėkite savo vaikus - jie taip greitai užauga, pasaulis toks sudėtingas ir kartais baisus, kam gi mes keliam audras dar ir savo šeimose?

Nepykite ant mažųjų, saugokite ir lepinkite juos - kas kitas tą už jus padarys? Nešiokite vaikelį ant rankų, kai norite jūs ir kai nori jis.

Padovanokite jam tūkstantąjį žaisliuką, nusileiskite jo kaprizams - argi tai nėra stipresniojo pranašumas? Kaprizai - tai mūsų, suaugusiųjų požiūris, o vaikui jie - pats gyvenimas.

Meilės, kurią jūs atiduodate vaikui, neišmatuosi, o bausmes kada nors suskaičiuosite iki vienos, jos užguls jūsų širdį kaip pati sunkiausia našta...

Tegu vaikai maudosi meilėje. Mamos pavargsta, bet argi tai ne palaimingas nuovargis? Juk tai Dangaus Dovana, vaikas, argi jis gali mus erzinti? Ar visiems nusišypso ši laimė - tėvystė?

Nerėkite ant savo vaiko, pasižiūrėkite į pasaulį jo akimis. Jame tiek baisių dalykų. O draudimai ir griežtumas, - argi jų bus maža, kai žengs į mūsų pasaulį, iš mūsų glėbio?

Mūsų dukra nežino, kad mamos ranka gali sukelti jai skausmą - kūno ar dvasios. Ji žino, kad mes ją mylime. Visada ir už viską.
Ir dar.

Noriu ją lepinti už du, bet myliu ir ją, ir sūnų atskirai. Negalima meilės vienam vaikui pakeisti meile kitam. Jokiais būdais. Mano sūnus irgi su manimi, nors ir nematomas...

Džiaukitės savo vaikais. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Ir tesaugo juos Dievas.

Mama