Laukiame stebuklų...

Nedejuosiu, kad laiko iki Kalėdų liko mažai, o darbų - daug. Juo labiau kad mūsų šeima jau pradėjo šventinių renginių maratoną.

Praeitą šeštadienį dalyvavome kalėdinėje muzikos mokyklėlės šventėje. Vyresnėlis smagus dainavo ir šoko dideliame vaikų rate pirmas dešimt minučių, po to sumurmėjo, kad nori atsisėsti, nes pasijuto nejaukiai tarp mažų boružėlių ir princesių... Vis dėlto buvau teisi, kad šiai mokyklėlės grupei jis kiek didokas... Vyresnėlis juk jau - ketverių metų vyras, o mokosi su vos trejų sulaukusiais. Taigi teks dar kartą pabandyti įtikinti mokytoją perrašyti mus pas didesniuosius, vaikui taip pat bus įdomiau mokytis, nes dabar jis gerokai lenkia savo draugus.

Beje, dovanos iš Kalėdų Senelio Vyresnėlis jau laukė su didžiausiu ūpu. O kol sulaukė jo pasirodysiant, vėl domėjosi, pro kur jis ateina, kas jo padėjėjai, iš kur gauna tiek pinigų... ir pareiškė žinąs, kad šiandieninis Senelis nėra tikras, o persirengęs, tikrojo, anot mažiaus, niekas nėra matęs; jei pamatytų - dovanų negautų...

Net palengvėjo, kad Vyresnėlis pats viską "žino", ir man liko tik pritarti jam.

O štai rytoj važiuosime į Žvejų rūmus, į muzikinę pasaką "Lakštingala" pagal H. K. Anderseną. Galbūt Mažylis ir per mažas tokiai pasakai, bet visiems kartu juk smagiau! Juo labiau kad gali jį vežtis su savimi kur tik nori, nes mažajam visur gerai, jei tik mato ir jaučia šalia besisukiojantį brolį.

Vyresnėlis nekantriai laukia sekmadienio, tik vis pasitikslina, ar kartais ne į "Tele bim-bam" koncertą eisim. Buvom dvejus metus iš eilės, o programa - ta pati. Nusibodo.

Labiausiai sūnelis mėgsta lėlių teatrą, o "Bulvinei pasakai", kurią matė Muzikiniame teatre, lig šiol dar niekas neprilygo. Saugo net puslapį iš laikraščio, kuriame nufotografuoti ir aprašyti jos veikėjai... Tikiuosi, "Lakštingala" padovanos tokių pat emocijų...

Dovanos - ne visada galvos skausmas

Sunkiausia man būna pirkti dovanas. Džiaugiuosi, kad šie metai tapo malonia išimtimi. Mat kai žinai artimųjų norus ar bent gali juos atspėti, viskas atrodo kur kas paprasčiau.

Mažylis, tiesą pasakius, jau džiaugiasi savo dovana - nupirkom vaikštukus (nepaisydami nuomonių įvairovės šiuo klausimu). Kol kas jam smagiau ropoti, o dovana labiau padeda man - kaip valgymo kėdutė. Kai sūnelis būna užsiėmęs kabančiais žaisliukais, man lengviau jį pamaitinti. Tiesa, Kalėdų Senelis dar šį tą paliks jam po eglute, nes buvo labai geras vaikas...

Vyresnėlis tikrai gaus tai, ko paprašė Kalėdų Senelio savo laiške. Antrame, patikslintame. Jis irgi buvo labai geras.

Dėl vyro šiemet taip pat neteks sukti galvos, nes jau prieš du mėnesius paprašė tuo metu pasirodžiusios knygos. Ją nupirksiu aš, ne Kalėdų Senelis. Nes irgi buvo geras tėtis ir vyras.

Na, o seneliams dar sugalvosim, ką padovanoti. Manau, svarbiausia jiems - dėmesys.

Taip ramiai sulauksime Kūčių. Man tai nuostabi šventė. Nuostabesnė ir už Kalėdas. Pirmiausia tuo, kad tą vakarą žmonės iš tiesų myli vieni kitus, džiaugiasi vieni kitais ir kalba vieni su kitais... Susirenka tam, kad kartu pasimelstų, kartu prisimintų jau išėjusius ir gyvus artimuosius, kad išgertų raudonojo vyno taurę, palinkėję gero iš visos širdies...

Palinkėsiu ir aš. Visoms mamytėms, tėveliams ir jų atžalėlėms - bent vieno stebuklo išsipildymo, bent mažo mažulyčio stebuklėlio, kurį, neabejoju, kiekvienas mūsų nešiojame širdies kertelėje...