Tai kas gi yra ne taip su šiuolaikinio žmogaus laimės siekiu?
Pascalis Bruckneris: Šiandien siekis būti laimingam pasireiškia dvejopai. Pirma - beribis vartotojiškumas: mes perkame laimę daiktų pavidalu, daiktai tampa išoriniais laimės požymiais.
Antra - turime laimę savyje, tačiau siekiame dviejų priešingų dalykų: būti stipria asmenybe, panaudoti visą savo potencialą ir kartu pasiekti nušvitusios ir ramios dvasios būklės.
Rogeris Polas Droitas: Mano požiūriu, mūsų laikmečio bruožas yra tas, kad bandome pasiekti laimės pirmiausiai per savo kūną: kovojame, kad jis būtų sveikas, pasitempęs, energingas, "ekologiškas". Užuot tvarkę gyvenimą ir kūną taip, kaip norisi - o tai irgi gali būti būdas jaustis laimingam, - mes verčiame save laikytis griežtai įpareigojančių reikalavimų. O pastangų rezultatai visuomet perkeliami į ateitį... Kiek kartų reikia aplankyti sporto salę, kad galiausiai taptum laimingas? Kuriuo momentu tikslas bus pasiektas?
Tačiau niekada nebuvo tiek knygų, taip pat ir filosofinių, kurios moko mus būti laimingus!
R. P. Droitas: Mes valdome kūną per mintį, tai žmonės žinojo jau antikos laikais. O jie sakydavo: "Skubėk lėtai!"
Antikos filosofams ramybės paieškos virsdavo keliu, kuriuo galima eiti visą gyvenimą, ir niekas niekada negalėjo būti tikras, kad nueis iki tikslo. Štai šį nenutrūkstamą kelią ir rezultato garantijų nebuvimą šiandien visiškai pamiršome. "Tapk laimingas ir ramus per dešimt dienų", - sako vienas laimės mokytojas. "O aš išmokysiu ir per tris", - pareiškia jo konkurentas.
Jie mano, kad galima greitai, radikaliai ir galutinai "pertvarkyti" save, ir tuomet pagaliau pasidarys "gera".
P. Bruckneris: Vartydamas visas tas knygas apie laimę, žmogus labiau panėši į restorano lankytoją, kuris tyrinėja meniu, negu į tą, kuris siekia pažinti vienos ar kitos minties gelmę. Šis margas "asorti" iš protingų minčių primena švedišką stalą su įvairiais užkandžiais.
Mes kažkodėl tvirtai įsitikinę, kad jei jau esame aukščiausia žmogaus raidos stadija, tai mums pavyks pasinaudoti visa praeities išmintimi...
Ar yra skirtumas tarp laimės sampratos antikos laikais ir to, kaip ją supranta šiuolaikinis žmogus?
R. P. Droitas: Antikos laikais laimė buvo suprantama kaip nuolatinė kova su bėdomis ir lemtimi. Graikai ir romėnai žinojo: mes dedame pastangas, kad įgytume gėrybių (sveikatos, reputaciją, pinigų...), bet niekada nebūsime apsaugoti nuo pavojaus tai prarasti. Todėl stoikai ir kiti filosofai jautė pareigą mokyti žmogų pasiekti tokios būsenos, kuri daro jį nejautrų likimo smūgiams...
O mes šiandien esame linkę užsimerkti ir nematyti, kad egzistuoja atsitiktinumai, kurie mums nepavaldūs. Dabar manoma, kad būti laimingam - tai visiškai kontroliuoti savo nuotaiką, kūną ir viską, kas su mumis vyksta. Tas visa apimantis siekis viską kontroliuoti - vienas iš didžiausių mūsų laikų mitų. Taip galima paaiškinti pozityvaus mąstymo - teorijos, pagal kurią pakanka pradėti mąstyti kitaip, kad galėtum pakeisti vidinį pasaulį, - sėkmę. Visiškai pamirštama, kad "mano mintis neturi jokios įtakos daiktams", kaip rašė Kantas.
P. Bruckneris: Žinoma, kova su nelaimėmis - bet kurios žmogiškosios būtybės tikslas. Ir būtent tai mums siūlo įvarios filosofinės mokyklos, religijos, psichoanalizė... Bet tai labai smarkiai skiriasi nuo to, ką vadiname "būti laimingam". Mums visiems pažįstamas jausmas, kai, pavyzdžiui, pasveiksti po ligos. Žinoma, sugrįžusios jėgos ir tai, kad nebereikia gydytis, suteikia daug džiaugsmo. Tačiau sveikieji gi nebūtinai yra laimingi.
Lygiai taip mes kenčiame dėl pinigų stygiaus, bet dideli turtai irgi neatneša ieškomos palaimos.
Kitaip tariant, jeigu mes atsikratome kančios arba liūdesio, tai nereiškia, kad iškart įgyjame laimės. O juk mes šiandien norime ne tik mažiau kentėti, bet apskritai nepatirti nelaimių. Mes jau nesuprantame, kodėl kartais turime sirgti, liūdėti ir nusivilti... Kodėl mūsų gigantiška progreso mašina genda?
Paradoksas: tapome jautresni smulkiems kasdieniams nemalonumams nei buvo mūsų protėviai. Nes laimė tapo mūsų svajonių viršūnė.
Kada pasikeitė žmogaus laimės koncepcija?
P. Bruckneris: Šiuolaikinės laimės sampratos mes išmokome iš krikščionybės. Ši religija žadėjo prisikėlimą ir rojų su sąlyga, kad žemėje žmogus kentės ir plušės siekdamas išgelbėti savo sielą.
Paskui šia samprata apsiginklavo marksizmo, socializmo ir netgi liberalizmo ideologai, nusikratę religinės dalies. Nuo to laiko palaima, iš pradžių žadėta kitame pasaulyje, tapo prieinama jau čia, ir pasaulis liovėsi buvęs ašarų pakalne.
Apskritai mes, be abejonės, gyvename geriau už savo protėvius, ir aš nė už ką nenorėčiau grįžti penkias dešimtis, šimtą metų atgal. Reikalas tas, kad triumfavus individualizmui, ši kiekvieno žmogaus teisė į laimę tapo įpareigojimu: jeigu daugiau nebėra socialinių, ideologinių ir religinių nuostatų, trukdančių būti laimingam, vadinasi, lieka kaltinti tik save, jeigu taip nėra. Viena paguoda, kad yra psichologų ir "koučių", kurie man padės! Taip religiją ir galingą elito moralę, pagrįstą demokratijos idealais, pakeitė smulkūs privatūs nurodymai, nukreipti į savirealizaciją.
Konsultantai meiliai šypsodamiesi aiškina mums, kad mes visada galime pasiekti daugiau, tapti optimistiškesni, pranokti patys save.
R. P. Droitas: Nemanau, kad dabartinę situaciją galima paaiškinti tik krikščionybės palikimu.
Jau graikų ir romėnų filosofai žemiškąją laimę laikė galima ir prieinama žmogui. Tik ji nieku gyvu nebuvo traktuojama kaip būtinybė ar pareiga. Pati moralinės pareigos idėja iškelta krikščionybės.
Šiandien mes susiduriame su antikine samprata apie žemiškąją laimę, bet ji vis dar apimta krikščioniškosios pareigos idėjos: mes privalome būti laimingi, kaip anksčiau buvo privaloma gyventi pagal įsakymus, - antraip gyvename "neteisingai" ir jaučiamės dėl to kalti.
Tai ką gi daryti, kad taptum šiek tiek laimingesnis? Liautis to norėjus?
P. Bruckneris: Iš tiesų, nežiūrėti į laimę rimtai - tai tikriausiai pirmoji sąlyga laimingam gyvenimui.
Maištingasis praeito šimtečio 7 dešimtmečio šūkis "Gyventi be nuobodulio, mėgautis be saiko" - tai iš esmės vartotojiškos visuomenės reklaminis šūkis. Jis negali būti žmonių idealas. Šiuolaikinis hedonizmas, persunktas ideologija "visada norėk daugiau", yra užtaisytas nepasitenkinimu, nuo kurio jis pats ir žada išgydyti. Toks yra tragiškasis paradoksas: mes esame pirmoji istorijoje visuomenė, kuri pati save daro nelaimingą dėl to, kad nėra laiminga absoliučiai.
Ar dabar pradedame tai suvokti? Ekonominės ir ekologinės krizės fone vis dažniau girdima raginimų išmokti gyventi paprasčiau, vartoti saikingiau.
P. Bruckneris: Man patinka posakis: "laimingas saikas". Iš tikrųjų yra dvi pagrindinės laimės koncepcijos. Viena - laimė kaip plėtimasis, gyvenimo ekspancija, kai jis veržiasi per kraštus, nori apimti kuo daugiau įvairių teritorijų. Ir kita - laimė kaip apribojimas, sumažinimas. Pastarąją koncepciją, man regis, palaiko ekologai: mažiau gaminti, mažiau eikvoti, atrasti taupymo pranašumus, minimizuoti savo "ekologinius pėdsakus". Šio judėjimo šalininkai su tokia pat energija mažina savo įtaką gamtai, su kokia kai kurie pramonės magnatai ją išnaudoja plėsti savo veiklai, tačiau pirmieji mano, kad tokiu būdu galės išpirkti žmogaus giminės nuodėmes. Tai atrodo liūdnokai. Siekis riboti poreikius tik prikelia seną antikinę patirtį, būdingą daugeliui religijų. Laimės ideologijos kritika visiškai nereiškia, kad reikia grįžti į gūdžią praeitį.
Tuomet kokia laime tikite jūs?
R. P. Droitas: Aš netikiu, kad laimė gali būti nuolatinė - kaip koks permanentinis makiažas. Tezė, kad netgi blogiausiais momentais pakanka įsakyti sau būti laimingam, kad toks taptum, man atrodo siaubinga. Ji atima iš žmogaus jo fundamentalų ryšį su kančia: žmogus gali jaustis laimingas tik jeigu kartais būna nelaimingas. Taigi vietoje daktaro Cue patarimų aš renkuosi skaityti Seneką, Spinozą ir Nyčę.
Seneka leidžia pripažinti: net kai jaučiamės laimingi taip, kaip tik įmanoma, nėra jokios garantijos, kad taip bus visada.
Spinoza padeda suprasti, kad pasaulyje egzistuoja neišvengiamybė ir kad mes negalime sekti tik savo kaprizais. O Nyčė ragina sakyti gyvenimui ryžtingai "taip" - "taip" ir laimei, ir kartu nelaimei.
P. Bruckneris: Būna palaimos minučių, jos ateina ir praeina, ir mums jos nepavaldžios: galime jas tik priimti, kai jos ateina. Labiau už laimę aš vertinu romantiką. Gyvenimas, kupinas įvairovės, netikėtumų, tiek malonių, tiek liūdnų, man patinka labiau nei laimingas, bet monotoniškas.
Sugebėti priimti savo žemiškąjį egzistavimą su jo pliusais ir minusais, mylėti be atodairos, patirti patį didžiausią džiaugsmą ir pačią didžiausią kančią - galbūt būtent tai senovėje žmonės vadino "geru gyvenimu". Tai toks gyvenimas, kurio nedidelė dalis, vadinama laime, netampa manija.
Nežiūrėti į laimę rimtai - tai tikriausiai pirmoji sąlyga laimingam gyvenimui. Pascal BRUCKNER, filosofas, rašytojas Roger-Pol DROIT, filosofas, istorikas, rašytojas ir žurnalistas
Šaltinis: Psychologies.com
Rašyti komentarą