Kur auga laimingi vaikai

Tėvams, tarp kurių vyksta šaltasis (arba karštasis) karas, pirmiausiai reikėtų atsakyti į tokį klausimą: "Ar mes būtume laimingesni išlaikę savo santykius, ar juos nutraukę?"

Žinoma, į tokį klausimą sunku atsakyti iš karto. Ir atsakymą ne visiems pavyksta atrasti patiems - prireikia konsultanto pagalbos.

Ar savomis jėgomis, ar su šeimos konsultantu, svarbiausia yra išsiaiškinti, ar įmanoma sutuoktiniams sukurti naujus, darnesnius, santykius. Dažnai poros daro esminę klaidą bandydamos "atkurti" buvusius santykius, "grįžti" į praeitį - t. y. prie to, kas galiausiai juos atvedė į krizę.

Jeigu jau nutarėte pradėti viską iš naujo, darykite tai kitaip.

Jeigu abu tėvai yra visiškai įsitikinę, kad bendra laimė jiems nebepasiekiama, skyrybos taps išsigelbėjimu ir jiems patiems, ir jų vaikams.

Žinoma, skyrybos traumuoja vaikus, tačiau versti juos stebėti, kaip du, jų akimis, nedalomi žmonės vis labiau svetimėja, o galbūt netgi nekenčia vienas kito, - tai gali traumuoti juos dar labiau.

Vaikui kenkia ne tik atviri barniai tarp tėvų, bet ir tarp jų tvyranti nebyli įtampa.

Iš kur jie TOKIE?

Abipusė tėvų nepagarba, pasitikėjimo nebuvimas, melas, o kartais ir fiziniai susirėmimai tampa priežastimi to, kad vaikai užauga įsitikinę, jog normalu taip elgtis ir su kitais žmonėmis. Jie mano, jog apgaulė, kito žmogaus moralinis žeminimas yra normalus būdas siekti savo tikslų.

Ilgą laiką požiūris, jog šeimą reikia išsaugoti bet kuria kaina, buvo nepajudinamas. Tėvai tvirtino šitaip kovojantys dėl vaikų laimės, sergstintys moralę (svarbiausia - "nenešti šiukšlių iš namų") ir pan. Teismai kone prievarta "sutaikydavo" poras, maldaute maldaujančias išskirti.

Bet nuo vaikų nieko nenuslėpsi. Santykius jie kopijuoja pirmiausiai nuo tėvų. Kodėl šiandien mes stebimės, iš kur pas mus tiek žiauraus, svetimam skausmui abejingo jaunimo?..

Nereikia kamuotis gyvenant kartu dėl vaikų. Verčiau dėl jų kultūringai išsiskirti, jeigu situacija nebepataisoma. Vaikams nereikia tėvų, kurie aukojasi. Jiems reikia laimingų tėvo ir motinos.

Dėl vaikų?

Pozicija "dėl vaikų" turi daugybę prasminių niuansų. Kai kurie sutuoktiniai vengia skyrybų, nes nenori pradėti varginančio teisinio proceso arba prarasti socialinio bei materialinio statuso. Tačiau kuo čia dėti vaikai?

Dažna moteris kenčia šalia nemylimo vyro išties galvodama, jog daro tai dėl vaiko, o tiksliau - dėl jo materialinio aprūpinimo, ypač jei pati yra nedirbanti. Ji mano, kad svarbiausia vaiko laimės sąlyga yra valgis, žaislai ir drabužiai. Deja, daugiausiai skausmo ji suteikia ne sau, o tam, dėl kurio ji "didvyriškai" kenčia. Tai labiausiai vaiko psichiką traumuojanti situacija šeimoje.

Vaiko laimės sąlyga - ne sotus valgis ir gražūs žaislai, o psichologinis klimatas, kuriame jis auga. Mažyliui be galo skaudu matyti, kaip tėvai žemina vienas kitą. O jeigu po dešimties ar penkiolikos metų jie dar ir pareikalaus iš jo "apmokėti sąskaitas"? "Mes dėl tavęs atsisakėme savo asmeninės laimės, o tu nejauti mums dėkingumo!"

Vaikas neužaugs laimingas pasiturinčioje, tačiau nelaimingoje šeimoje.

Negalutinės skyrybos

Kaip geriau organizuoti vaiko bendravimą su vienu iš tėvų, kai šeima išyra?

Apskritai tarpusavio santykiuose kraštutinumai žalingi, nes tiesa paprastai būna per vidurį. Tačiau čia kalbame apie retą atvejį, kai geriau rinktis vieną iš dviejų kraštutinumų: arba binuklearinė šeima (kai vaiką auklėja dvi - motinos ir tėvo - šeimos vienu metu), arba izoliuotas vieno žmogaus auklėjimas. "Sekmadieninio tėčio" praktika nėra skatintina.

Bėda ta, kad vaikas tampa buvusių sutuoktinių abipusio poveikio įrankiu - ypač tuomet, kai pora išsiskiria, tačiau neatsiskiria galutinai. Nors jie ir gyvena atskiruose būstuose, tačiau kiekvieną iš jų vis dar emociškai veikia kito asmeninis gyvenimas. Tai ir yra "negalutinės skyrybos".

Jeigu išsiskyrusiems tėvui ir motinai nepavyksta bendrauti šaltakraujiškai ir jie naudojasi savo vaiku kaip poveikio vienas kitam priemone, geriausia išeitis vaikui - gyventi su vienu iš tėvų ir su antruoju nebendrauti visiškai.

Pirmasis bendravimo variantas - binuklearinė šeima - įmanomas tik tada, kai motina ir tėvas nejaučia vienas kitam priešiškumo. O tai pavyksta ne visiems.

Problemų gali kilti ir tuomet, kai vienas iš tėvų atranda naują laimę, o kitas negali įveikti nuoskaudos ir pavydo. Naudodamasis savo teise į vaiko auklėjimą, jis kišasi į naujos šeimos reikalus drumsdamas ramybę. Tokiu atveju naują šeimą sukūrusiai motinai ar tėvui (su kuriuo auga vaikas) verčiau laikytis atokiau nuo buvusio sutuoktinio - bent jau iki tol, kol šis susivoks.

Nikolajus Naricynas, psichologas psichoterapeutas