Krizė šeimoje: "Norėčiau viską mesti ir išeiti..."

"Sveiki. Net nežinau, nuo ko pradėt. Mano santykiai su vyru eina vis blogyn ir blogyn... Gyvenam susituokę jau aštunti metai. Auginam sūnų (7 m.) ir labai nesutariam dėl jo auklėjimo. Man jau išvis nesinori kištis į vaiko auklėjimą, nes vyras viską daro pagal save. Aš nubaudžiu, o jis rėkia, kad nesutinka su tokia bausme, - prie vaiko. Vėliau vaikas juokias iš manęs, neklauso, atsikalbinėja.
Aš niekad nedirbau, visada buvau namie su vaiku. Vyras dirbo, mokėsi. Dabar pradėjo priekaištaut, kad esu užmigęs vikšras, kuriam niekas nerūpi. Nesijaučiu savarankiška, bijau susirasti darbą, nes atrodo, kad nieko nesugebėčiau. Beveik 10 metų sėdėjau namie, jis pinigus uždirbo, bet ir nepriekaištavo. Vaikas iki 4 m. nuolat sirgo peršalimo ligomis, vyras dirbdavo iki sutemų, kaip ir iki šiol... Grįžta pavargęs, puola prie laikraščių, alaus, TV. Paklausiu, kas naujo, o jis - "Ai, nieko, kas čia bus, pavargau..."
Niekad nesigilinau į jo reikalus, o jis grįžęs apie darbus nenorėdavo kalbėti. Vos penktadienio sulaukia - išvažiuoja su vaiku į kaimą, pas savo šeimą: mamą, tėvą, sesę ir brolį su šeima. Suprantu, jis ten pailsi, atsigauna, bet  aš tai pasilieku namie... Matomės tik vakarais porą valandų. Siūlau nueiti į kiną, į baseiną ar į gamtą, bet jis į kaimą veržiasi. Dėl to vis pykstamės. Aš noriu, kad jis būtų namie, čia irgi yra ką veikti (porą metų nesudėti "plintusai" ir kt.).
Daugelį metų mus laikė idealia šeima. Būdavo tik auklėjimo nesutarimų, dabar gal apie porą metų dažniau keliu balsą, jis irgi... Šūkaujam neaišku dėl ko.
Kartais atrodo, kad visą gyvenimą susigadinau per jį. Man nereikėjo nei dirbti, nei namie valgio ruošti, grįždavo vėlai pavalgęs kitur.
Dabar mąstau, kad jei turėčiau galimybę, tai mesčiau viską. Ar taip, ar taip, manęs čia kaip ir nebūta. Net nežinau, ar aš jį myliu...
Išeiti neturiu kur. Pas mamą į kaimą tikrai negrįšiu. Vienintelė išeitis - darbą susirasti, bet kaip? Be to, mokausi kolegijoje 4 kurse. Kas man lieka? Kentėti dantis sukandus? Jau atsibodo... Prašau, patarkite ką nors."

[BANERIS]

Klausimus specialistei siųskite paspaudę čia Telefonas privačiai konsultacijai 8 685 7860

Jūsų aprašyta situacija sudėtinga, tačiau, kaip jūs ir pati rašote, ji neatsirado per vieną dieną. 
Kad vaikas abiejų tėvų auklėjamas skirtingai, blogai pirmiausiai pačiam vaikui. Skirtingi tėvų reikalavimai jį trikdo, sukelia vidinį diskomfortą. Gali būti, kad po kurio laiko pasireikš įvairūs elgesio bei emocijų sutrikimai.
Tai, kad šiandien jis pasirenka savo tėvo poziciją, yra  laikinas reiškinys. Vaikas paklūsta tam, kuris šiame chaose yra jam autoritetas. Šiandien tai yra jūsų vyras.
Kai sūnus paaugs, autoritetas gali pasikeisti, ir greičiausiai juo taps bendraamžiai.
Noriu pabrėžti, kad kartu su nepagarba motinai išugdoma nepagarba ir moteriai apskritai. Jūsų vyras, galbūt ir pats to sąmoningai nesuvokdamas, savo sūnų moko negerbti moters. 

Ką galite pakeisti?

Jeigu tai dar įmanoma, pirmiausiai tarpusavyje susitarkite dėl bendrų reikalavimų vaikui. Iškilusius auklėjimo nesutarimus aptarkite atžalai negirdint.
Jei nepavyksa to padaryti, verta pagalvoti apie apsilankymą pas šeimos santykių specialistą - vaikų psichologą, psichoterapeutą. Konsultuotis reikėtų drauge su vyru.
Kitas klausimas - judviejų tarpusavio santykiai.

Būtų neišmintinga gilintis į tai, kuris iš jūsų kaltas, o kuris kaltesnis dėl susiklosčiusios padėties. Iš to, ką parašėte, matyti, kad ne tik jūs, bet ir jūsų vyras nepatenkintas tarpusavio santykiais. Tą byloja daug dalykų: vėlyvas grįžimas namo, nenoras dalytis įspūdžiais, išgyvenimais, rūpesčiais, vengimas laisvalaikį leisti kartu.

Kol santuoką galima išgelbėti, reikia ją gelbėti. Bet tam reikia žinoti, kas konkrečiai netenkina kiekvieno iš jūsų, ko jūs vienas iš kito tikitės. Tik tuomet bendromis pastangomis galėsite pabandyti santykius atgaivinti.
Jūsų įsidarbinimas gali atitolinti skyrybų datą, tačiau tai mažai pakeis pačius santykius. Nuoskaudos šeimoje paprastai tik didėja, jei jas bandoma kaip nors apeiti.

Manau, jūs abu suvokiate, jog santuoką ištiko krizė. Dabar metas abiem ir nuspręsti, ar norite savo ateitį kurti kartu ir toliau. Jei taip, - susitarkite, ką galite pakeisti, o su kuo - tiesiog susitaikyti. Kokius kompromisus galite priimti, kokių - ne? Ką kiekvienas esate pasiruošęs padaryti, kad namuose taptų jauku?

Bet kuri šeima patiria juodų periodų. Tai normalu. Svarbu ne kad jų nebūtų; svarbu tinkamai juos pergyventi. Spręsti iškilusius sunkumus kartu, nors tai ir skausminga. Arba pasukti kiekvienam savo keliu.