Kodėl žmonės bučiuojasi?

Net ir tūkstantmečiams praslinkus, kai Europa jau svaigo nuo bučinių, daugelis tautų, ypač Azijos, nepatyrė šio malonumo.

Susitikę eskimai, kaip ir kitame pasaulio krašte gyvenantys boliviečiai, trinasi nosimis, vietnamiečiai, rodydami meilę, vienas prie kito liečiasi šnervėmis.

Vienas keliautojas praėjusiame amžiuje Australijoje pamėgino pabučiuoti aborigenę, o ši baisiausiai persigando, nes pamanė, kad ją užpuolė žmogėdra.

Japonijoje bučinys labai ilgai buvo laikomas ne itin maloniu dalyku. XX a. pradžioje Tekančios saulės šalies cenzūra iškirpo iš užsienietiškų filmų per 800 tūkstančių metrų bučinių ir glamonių...

Kai kurios scenos japonų kinematografininkų užsakymu buvo pakeistos rankos paspaudimu.

Kas sugalvojo bučinį?

Kadaise italas Lambrozo pasiūlė ne itin pagrįstą teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje.

Pasak jo, šios žemės gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba, jei krantas būdavo status, siurbdavo vandenį nendriniu vamzdeliu.

Vaikai taip nesugebėdavo atsigerti, tad mažylių troškulį, prisisėmusios burnas vandens, malšindavo mamos.

Anot italo, taip atsirado bučinys.

Romėnai bučinio kilmę aiškino originaliau: jį sugalvoję vyrai prisiliesdami lūpomis galėdavo patikrinti, ar žmona negėrė, kai jų nebuvo namie.

Pabučiavai - vesk!

Bučinys ne visada buvo nekaltas prisilietimas. Viduramžiais daugelyje Europos šalių merginos pabučiavimas reikšdavo pasiūlymą tuoktis. Tai atsispindėjo net įstatymuose.

Romoje nuotaka, kurią pabučiavęs jaunikis netikėtai mirė vestuvių išvakarėse, įgijo teisę į pusę jo turto. O jaunuoliai, pabučiavę merginą ir vėliau atsisakę ją vesti, turėdavo sumokęti didelę piniginę baudą.

Ispanijoje, kuri buvo pati griežčiausia moralės sergėtoja Europoje, XVII amžiuje moters pabučiavimas prieš jos valią buvo prilyginamas išprievartavimui ir griežtai baudžiamas.

O štai Anglijoje Renesanso epochoje bučinys buvo prilyginamas rankos paspaudimui. Erazmas Roterdamietis apie tai rašė: "Kad ir kur Anglijoje nuvažiuosi, visur pasitiks bučiniu.

Atsisveikindami taip pat bučiuos. Žodžiu, bučiniai visur ir visada". Tikriausia būtent tuomet anglai ir pelnė bučinių meistrų šlovę.

Politiniai bučiniai

Bučiniai turėjo nemažą reikšmę ir politikoje. Mirus vadui Gattonui, vikingus valdė jo našlė Margarita.

Patekusi grafo Pitbuso nelaisvėn ji buvo iškeista į keletą riterių.

Grafas, prieš paleisdamas surištą belaisvę, triskart pabučiavo ją į lūpas ir tą patį liepė padaryti savo svitai. Vikingai už tokį valdovės įžeidimą sugriovė grafo pilį ir nusiaubė kraštą.

Kadaise bučinys vertintas ir per rinkimus. Anglų politikos veikėjas Foxas turėjo puikią šalininkę - Devonšyro hercogienę. Ši labai karštai mėgino įtikinti vieną muilo gamintoją atiduoti balsą už Foxą. Rinkėjas iš hercogienės pareikalavo bučinio. Ir gavo. Po jo buvo mėsininkas ir t.t.

Visi jie balsus už Foxą atidavė tomis pačiomis sąlygomis.

Daug kas prisimena, kad Brežnevo laikas socialistinių šalių lyderių bučiniai buvo broliškos tautų meilės įrodymas. Manoma, kad tokio politinio artumo išradėjas - jaunas italų karalius Viktoras Emanuelis III, pabučiavęs prancūzų prezidentą.

Taip jis įteisino monarchų bučinius.

Kiek bučiuojasi sutuoktiniai?

Sako, kad 1884 metais Krokuvoje mirė toks Dzevulskis, laimingoje santuokoje gyvenęs per 20 metų. Jam miręs buvo rastas dienoraštis, kuriame vyriškis fiksavo, kada ir kiek bučiavosi su žmona.

Pirmus metus po vedybų žmoną jis bučiavo 36 tūkstančius kartų - vidutiniškai 100 kartų per dieną. Antraisiais metais bučinių sumažėjo - 50 kartų per parą.

Trečiaisiais - kasdien po 10 bučinių. Po penkerių metų sutuoktiniai bučiuodavosi tik rytą ir vakarą, o po dešimtmečio - tik per šventes.

Po penkiolikos bendro gyvenimo metų bučinių visai nebeliko...

ienas 75 metų amerikietis, dalyvaudamas ilgiausio bučinio konkurse, scenoje su 70-mete žmona išsėdėjo vos 19 minučių. Vėliau šypsodamasis jis sakė:

Bėgant metams viskas, net ir bučiniai, pradeda atsibosti. Turbūt tiesa. Bučiniai - jaunų žmonių išdaigos.

Kaip amerikiečiai su bučiniais kovojo...

XIX amžiaus pabaigoje kai kuriose šalyse atsirado net visuomeniniai judėjimai, skelbiantys karą bučiniams. Kaip ir visur, čia ypač pasižymėjo amerikiečiai.

Virdžinijos valstijoje XX amžiaus pradžioje priimtas toks įstatymas: "Draudžiama bučiuoti tą, kuris neturi namų gydytojo pažymėjimo, įrodančio, kad neserga jokiomis užkrečiamomis ligomis. Už taisyklių pažeidimą kaltininkas privalo sumokėti 1-5 dolerių baudą".

Taip mėginta sustabdyti difterito, džiovos ir kitų užkrečiamųjų ligų plitimą.

Trečiąjį XX amžiaus dešimtmetį Niujorko higienos komisaras išvyko į Europą tikėdamasis pradėti kryžiaus žygį prieš bučinius Anglijoje ir Prancūzijoje .

Prieš tai keletą metų Amerikoje jis skelbė, kad bučiuotis labai kenksminga, nes ant žmogaus lūpų susikaupia milijonai įvairiausių mikrobų.

Gydytojas, kovojęs su bučiniais, išgarsėjo dar ir tuo, kad sukūrė lipduką, skirtą klijuoti ant vaikiškų vežimėlių: "Nebučiuokite manęs - aš noriu būti sveikas".

Dauguma Europos gydytojų gana skeptiškai vertino amerikiečio kraštutinumus.

Ir vis dėlto bučiuokimės!

"Tūkstantyje ir vienoje naktyje" pasakyta, kad "mylimosios seilės gali numalšinti troškulį ir suteikti palaimą daug geriau nei vynuogių sultys".

Dabar kai kurie specialistai teigia, kad bučinys, panašiai kaip skiepai, stiprina imuninę žmogaus sistemą, gerina savijautą.

Bučiuodamiesi vienas kitam perduodame ir daug naudingų medžiagų - 9 miligramus vandens, 0,7 mlg riebalų, 0,45 mlg druskų ir apie 250 rūšių bakterijų, iš kurių daugelis naudingos virškinimui.

Taigi bučiuokitės į sveikatą, jei esate sveiki!