Ar tiesa, kad lietuviai savo vaikams skiria 7 minutes per dieną?
Kai kurių tyrimų rezultatai tą teigia. Žinoma, tai nėra absoliutus dydis, greičiausiai hipotetinis vidurkis. Kiekvienoje šeimoje tas laikas skirtingas. Tačiau vienas dalykas - neginčytinas: vaikams labai svarbu, kad galėtų leisti laiką kartu su tėvais, ir taip pat labai svarbu ne tik to laiko kiekybė, bet ir kokybė.
Ar iš tiesų tėvai nesidomi, kaip vaikui sekasi mokykloje - tik reikalauja gerų pažymių, nors patys buvo trejetukininkai?
Tikrai per grubu būtų teigti, kad visi tėvai nesidomi vaiko pasiekimais. Visus tėvus būtų galima suranguoti tarp dviejų kraštutinumų: visiškai nesidomintys - ir pernelyg įkyriai besidomintys ar net už vaiką besimokantys tėvai. Manau, kad kaip ir bet kokio kito reiškinio normalinio pasiskirstymo kreivėje kraštutinumai turėtų sudaryti po 2 proc.
Dėl reikalavimų taip pat nedrįsčiau taip absoliutinti. Greičiausiai vieni tėvai - buvę trejetukininkai, paragavę vargo dėl išsilavinimo stokos, stengiasi, kad vaikai nekartotų jų klaidų, kiti - visiškai patenkinti ir tokiu gyvenimo keliu, kokį patys nuėjo, ir atitinkamais vaikų pasiekimais. Bet tai tik mano samprotavimai, nesu susidūrusi su jokiais moksliniais tyrimais šiuo klausimu.
Viena galime teigti tvirtai: tėvai iš tiesų ne visada adekvačiai vertina savo vaikų gebėjimus. Iš to, su kuo susiduriame tarnyboje mes, galiu teigti, jog dėl tėvų nesugebėjimo susitaikyti su tuo, kad jų vaiko intelektiniai gebėjimai yra žemesni už kitų, dalis specialiųjų poreikių turinčių vaikų negauna pagalbos, reikalingos sėkmingam jų ugdymuisi. Lygiai taip pat yra vaikų, kuriems dėl tėvų ar mokytojų nuvertinimo susiformavo žema savivertė ir jų mokymosi pasiekimai yra daug žemesni už jų potencines galimybes.
Klaipėdos pedagoginė psichologinė tarnyba organizuoja viešų paskaitų ciklą apie šeimą:
Informacija pasiteirauti ir išankstinė registracija telefonu - 34 22 53. Klaipėdos pedagoginė psichologinė tarnyba suteikia galimybę pateikti klausimus ir elektroniniu paštu adresu [email protected]. Kviečiame teirautis dėl vaiko ar paauglio mokslų, bendravimo su bendraamžiais arba mokytojais bei kitų emocinių ir elgesio sunkumų, taip pat konsultuotis dėl asmeninio santykio su vaiku problemų. Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai -psichologai, logopedai ir specialieji pedagogai - pasirengę atsakyti į kiekvieną tėvų laišką. |
Mano bendraamžiai sako, kad verčiau sutiktų iškęsti bet kokius gyvenimo iššūkius, bet negrįžtų į mokyklos suolą. Kaip tokia tėvų nuostata veikia vaikus?
Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau tėvų nuostatos priimamos kaip neginčytinos, nes savųjų vaikas suformuluoti dar nesugeba.
Nesunku įsivaizduoti, kaip vargsta vaikas mokykloje ir mokykla su tokiu vaiku, kuris jau pakeliui į ją nusiteikia priešiškai. Tikrai neverta savo vaikystės nuoskaudų perkelti ant vaiko pečių. Galiausiai bet koks visko absoliutinimas pagal vieną pavyzdį yra nebrandaus ir egocentriško žmogaus savybė. Gyvenimas per daug įvairus, dinamiškas, nuolat besikeičiantis, kad būtų galima jį matuoti vienu kelių dešimtmečių senumo trafaretu. Kita vertus, išmokti išgyventi ne pačiomis maloniausiomis sąlygomis, išmokti konstruktyviai spręsti problemas, kurios trukdo gerai jaustis, - ar tai nėra pats svarbiausias gyvenimo mokslas?
Vieni tėvai, išgirdę kritiškų pedagogų atsiliepimų apie vaiko elgesį, besąlygiškai jį gina, kiti be atodairos stoja mokytojų pusėn. Kuris variantas blogesnis vaiko raidai?
Jau minėjau, kad absoliutinimas ir kraštutinumai yra išgyvenimo būdas tų žmonių, kurie nesugeba arba nedrįsta matyti pasaulio tokio, koks jis yra: besikeičiantis, klystantis, skaudinantis, džiuginantis. Tokiems žmonėms lengviau turėti iš anksto paruoštą trafaretinę poziciją, vertinimą, nuostatą negu stebėti, kas iš tiesų vyksta šią akimirką, galvoti, ką tai galėtų reikšti, svarstyti, kaip šį kartą būtų geriau situaciją išspręsti ir t.t. Be to, juk žinom, kad puolimas - geriausias gynybos būdas.
Tėvo vaidmuo gyvenime yra vienas iš svarbiausių vaidmenų. Todėl tėvai, išgirdę kad ir menkiausią pastabą apie savo vaiką, išgyvena ją kaip skaudų smūgį savajam "aš", į kurį atsako su tokia jėga, kokia jaučiasi įsikaudinti patys: elementarus atatrankos dėsnis. Ir nesvarbu, į kurią pusę jis nukreiptas - mokytoją ar vaiką. Šiaip ar taip, jis žeidžia visus situacijos dalyvius ir nemoko vaiko konstruktyvių konflikto sprendimo būdų.
Paauglių savižudybės, žmogžudystės, svaigalų vartojimas, internetinių draugų paieškos. Kaip to išvengti?
To išvengti dabartinėje (kaip ir visose iki tol buvusiose), perdėm konkurencinėje, smurtingoje visuomenėje neįmanoma. Vaikai, patekę į terpę, kur nevertinamos aukštos moralinės normos, humaniški santykiai, šeima kaip institucija, nepajėgūs vien savo jėgomis išplėtoti prigimtyje esantį gerumo potencialą.
Vartotojiškoje visuomenėje darbdaviams vergaujantys tėvai iš tiesų dažnai priversti kovoti tik už žemesniųjų poreikių (stogo virš galvos, maisto) tenkinimą. Jiems patiems nelieka laiko atsigręžti į aukštesniuosius, išskirtinai žmonėms būdingus poreikius (bendrumą su kitais, meilę, pagarbą, saviraišką). Jei šioje vietoje žiojėja tuštuma, jei žmogus nebeprisimena, kad jis, skirtingai nuo gyvūnų, yra ir dvasinė būtybė, - prarandamas žmogiškosios prasmės šiame pasaulyje jausmas. Ir nesvarbu, ar žmogus apie tai susimąsto, ar ne, tai visuomet slegia ir gyvenimą daro beprasmišką, beviltišką.
Baisiausia, kai nelieka laiko puoselėti tarpusavio santykių, kai kiekvienas atskirai jaučiasi niekam nereikalingas, nemylimas. Tuomet ir bėgama į priklausomybių ligas, virtualią erdvę, hedonizmą ir net savižudybę.
Nuolat kalbama, kad mokytojai ir tėvai turi bendradarbiauti, tačiau kokių rezultatų iš to galima tikėtis?
Na, gal ne tik kalbama. Sakyčiau, kad vargu ar tai kelia kam nors abejonių. Ir nemanau, kad reikėtų įrodinėti, jog bendradarbiaujant galima tikėtis dešimteriopai didesnių rezultatų negu nebendradarbiaujant.
Kaip manot, kokį derlių nuimtumėte rudenį, jei tą patį pomidorą, kad ir labai kvalifikuotai ir su meile, prižiūrėtų kiekvienas atskirai - vyras, žmona, senelis, močiutė, dukra, sūnus, kaimynė ir dar kas nors? Klausimas čia turėtų būti ne apie tai, ar reikia, bet apie tai, kodėl tai nevyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi.
Tėvai jaučia įtampą eidami susitikti su vaiko mokytojais, nes bijo neigiamų atsiliepimų, pasmerkimo, nesupratimo. Juk jeigu vaikui nesiseka mokslai, dažnas klasės auklėtojas neatranda nė vienos teigiamos jo savybės - nors galbūt jis geras sportininkas, visuomenininkas, muzikantas...
Lygiai taip pat būtų galima paklausti, ar dažnai tėvai užeina į mokyklą pasiteirauti, kaip sekasi mokytojui, padėkoti už gerai išaiškintą temą, įdomiai suorganizuotą renginį? Juk bendravimas yra abipusiškas reiškinys.
Kai galvoju apie tėvų ir mokytojų santykius, iš pirmo žvilgsnio sunku suvokti, kad žmonės, nuoširdžiai suinteresuoti pasiekti tą patį tikslą, kartais vengia (ar nesugeba?) bendradarbiauti. Gal abi pusės yra labai išsigandusios: tėvai bijo mokytojų, kurie geriausiai mato jų auklėjimo spragas; mokytojai vengia tėvų, kurie tikisi, jog mokytojai įstengs padaryti tai, ko jie patys nesugeba.
O gal tiek tėvams, tiek mokytojams yra baugu, kad jie nebespėja susivokti, kaip smarkiai staiga pasikeitusi socialinė aplinka pakeitė jų vaikus, ir kartais jaučiasi bejėgiais kaip nors tai paveikti? Rezultatas - visi: tėvai, vaikai, mokytojai kaltina vieni kitus, nes rasti kaltą - tai reiškia bent kiek sumažinti bejėgiškumą, atstatyti pasaulio kontroliuojamumo jausmą.
Čia laimi tie, kurie sugeba ne priekaištauti ir ieškoti kaltų, bet palaikyti, pastiprinti, ieškoti bendro sprendimo. Tačiau būkim realistais: visuomet bus tokių mokytojų, lygiai kaip ir tėvų, kurie yra per daug jautrūs savajam "aš" ar suvokia pasaulį kaip pernelyg priešišką, kad būtų pasiruošę konstruktyviam dialogui.
Viena mama pasakojo, kad klasiokai muša ir visaip tyčiojasi iš antroko jos sūnaus, nes tas yra nestandartinio mąstymo, o mokytoja mamai pasakė: tegu vaikas išmoksta pats spręsti savo problemas.
Be abejo, ne antroko pečiams yra našta, su kuria nesusidoroja visa visuomenė. Kodėl tai vyksta? Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau nemanau, kad tokioje smurtingoje visuomenėje atsitiks taip, jog mokyklos taps išskirtine vieta, kur smurtas nevyksta.
Viešoji, internetinė erdvė suformavo nuostatą, kad smurtas yra normalu, net juokinga. Paklausykite, kokiu iškilmingu balsu, net su pasididžiavimu anonsuojami filmai apie kokį nors "šaunų" serijinį žudiką. Besiklausydami diktoriaus, tiesiog neturim kito pasirinkimo, kaip tik žavėtis. O kur dar kompiuteriniai žaidimai? Dauguma jų paremti vienu galingiausių - žudymo - instinktu. Kažkam šiame pasaulyje labai paranku turėti mases žmonių, kuriems smurtavimas ir žudymas nėra tabu.
Kodėl mokytojai užmerkia akis? Nes jie, kaip ir tas antrokas, nėra pajėgūs su tuo kovoti. Tik ir čia norėčiau pabrėžti, kad kalbu tikrai ne apie visus mokytojus. Yra mokyklų, kurios šiai problemai skiria labai daug dėmesio, įgyvendina ilgalaikes efektyvias prevencines programas; ir daug mokytojų, kurie, žinodami, jog nepakeis viso pasaulio, vis tiek kantriai moko savo mokinius pakantumo vienas kitam, tolerancijos, konstruktyvių konflikto sprendimo būdų.
Ar nevertėtų mokytojams rengti diskusijų apie tai, kad jie nesišaipytų prieš visą klasę, jeigu vaikui nesiseka koks dalykas?
Nemanau, kad apie tai nėra diskutuojama ir kad mokytojai to nežino. Protingas mokytojas suvokia, kad mokyti vaiką, kurį kokiu nors būdu nustatė prieš save, yra didelis apsisunkinimas. Tėvai taip pat dėl savojo užimtumo dažniausiai neturi laiko reaguoti į gerąsias vaiko savybes ar poelgius priimdami juos kaip savaime suprantamus, o reaguoja tik į tokius poelgius, kurie yra nepriimtini ir dažniausiai tada, kai tai juos išveda iš kantrybės, o tai reiškia - ne visada išlaikydami nežeidžiančią tonaciją ar parinkdami tinkamą pokalbiui vietą ir laiką.
Bėda ta, kad protas ir emocijos ne visada eina ranka rankon. Kai emocijos pasiekia tam tikrą lygį, jos visada laimi prieš protą, ir jokie mokymai nepadės. Tačiau ir čia nelabai tinka toks apibendrinantis pasakymas, kad taip elgiasi visi mokytojai ar visi tėvai.
Ne visų žmonių tolerancija emocinei įtampai yra vienoda. Taigi tegul meta į mokytoją akmenį tas, kuris nėra nė karto apšaukęs ar kritikavęs savo vaiko kitų akivaizdoje. Visada pralaimi tie, kuriems susivaldyti sunkiau. O mokytojo darbas yra vienas iš įtempčiausių ir atsakingiausių, jų sveikata ir dvasine pusiausvyra kol kas nesirūpina niekas.
Tad nei apie tėvus, nei apie mokytojus, nei patys apie save negalėtume pasakyti, kad mūsų reakcijos vienų į kitus visuomet yra tobulos. Aišku, tai neatleidžia nuo pareigos nuolat tobulėti.
Ar efektyvu versti vaiką lankytis pas mokyklos psichologą? Juk psichologinių problemų turi tėvai - vaikai jas tiesiog perima.
Jokia pagalba, jei yra teikiama per jėgą, nėra efektyvi.
Yra tyrimų, rodančių, kad netgi po chirurginių operacijų pacientai sveiksta greičiau ir sėkmingiau, kai operacijai jie buvo pasiruošę psichologiškai. Na, o psichologinės pagalbos prievarta suteikti yra tiesiog neįmanoma. Deja, pasitaiko, kad tėvai ar mokytojai vizitą pas psichologą naudoja kaip gąsdinimo priemonę, tuo užkirsdami galimybę tokią pagalbą vaikui suteikti, kai vaikas galiausiai atsiduria psichologo kabinete. Juk svarbiausia yra ne pasakyti, kaip turėtų vaikas elgtis, kad būtų teisinga (tą gali padaryti bet kas: tėvai, mokytojai, giminaičiai ir t.t. - juk visi žino, kas yra gerai, o kas blogai). Svarbiausia yra atrasti, KAIP pasakyti, kad vaikas girdėtų, o dar geriau - kaip padaryti, kad vaikas pats atrastų teisingą sprendimą. Prievarta į psichologo kabinetą įmestas vaikas tikrai neieškos sprendimo ir nebendradarbiaus su psichologu, nes žiūrės į jį kaip į dar vieną priešą.
Dėl tėvų lankymosi pas psichologą kartu su vaikais visiškai sutinku. Jau minėjau anksčiau, kad kuo vaikas mažesnis, tuo labiau atspindi šeimos narių bendravimo stilių, jų tarpusavio sąveikos klaidas. Klaidas darome visi, ir išmintinga būtų nusiimti puikybės karūną prieš vaikus: būtent dėl savojo nesugebėjimo apsimetinėti, diplomatiškai apvalinti visus aštrius kampus, dėl savo vaikiško impulsyvumo jie aiškiausiai atspindi mūsų netobulumą, visada tiksliai pataikydami į silpniausias vietas. Tik ar visada mes patys turime drąsos tas silpnąsias vietas pamatyti? Taigi tikroji ir atsakingiausia tėvų pagalba vaikui būtų keisti savo elgesį su vaiku. Jau vien tai padėtų vaikui pasikeisti. Patikėti visą darbą vien psichologui - mažiau rūpesčių keliantis, tačiau daug mažiau efektyvus sprendimas.
Rašyti komentarą