Kodėl mes taip mėgstame greitį?

Stereotipas byloja: geras vairuotojas važiuoja greitai, lėtas važiavimas - nepatyrimo požymis.

Kodėl net ir tuomet, kai esame pavargę, gyvename tokiu dideliu greičiu? Todėl, kad šios lenktynės leidžia mums įveikti daugybę baimių, teigia psichoanalitikai.

Požiūris į greitį formuojasi ankstyvojoje vaikystėje kartu su pastangomis kuo greičiau įvykdyti motinos reikalavimus: "nusiramink", "būk protingas", "eik ant puoduko" etc. Vaikas trokšta mamai būti pats geriausias ir mokosi jai įtikti. Pagal psichoanalizę, už šios strategijos slepiasi siekis užimti tėvo vietą.

Būtent taip gimsta aistra lenktyniauti.

Spaudžiame akseleratorių...

Lenktynės su laiku, kurios dažnam tampa gyvenimo būdu, - tai mūsų pasąmonės bandymas apsiginti nuo nebūties. "Viskas, ką suspėsiu padaryti, atkovosiu iš mirties."

Greitis leidžia mums išvengti minčių apie savo būties trapumą. Kuo stipriau spaudžiame akseleratorių, tuo "gyvesni", galingesni įsivaizduojame esą.

Lėtumas asocijuojasi su tam tikru pasyvumu, bejėgiškumumu, o tai kai kuriems vyrams ir moterims tiesiog nepakeliama.

Didelis greitis - narciziško pasimėgavimo šaltinis. Didindami gyvenimo tempą jaučiamės protingesni, galintys patenkinti kitų poreikius: viršininkų, mokytojų - tų, kuriems prisikiriame valdžią savo atžvilgiu. Stropus mokinys, skubantis pakelti ranką, vos tik mokytojas ištarė klausimą, ne tik siekia pademonstruoti savo žinias, bet ir jaučia džiaugsmą, kad gali įvykdyti mokytojo užduotį ir taip pasijusti reikšmingas ir galingas žmogus.

Siekis mąstyti ir veikti greitai - tai bandymas kovoti su tuštumos pojūčiu, nenusakomu ilgesiu, kuris būdingas žmogaus būčiai.

Kuo daugiau mes darome, tuo lengviau pamirštame persekiojančius sunkumus ir liūdesį. Vos tik sulėtiname greitį (arba dar blogiau - sustojame) - ir štai jau atsidūrėme akis į akį su savimi, su savo problemomis. Ir nevalingai siekiame kuo greičiau grįžti į lenktynių trasą...

Vaikai perima iš mūsų įprotį nesustoti nė minutei.

Daugelis tėvų, ypač tų, kurie augina daugiau nei du vaikus, tikriausiai sutiktų, jog dažniausias žodis, kurį iš jų girdi vaikas, yra "Greičiau!" To reikalauja didžiulis gyvenimo tempas ir baimė, kad jeigu tik jį sulėtinsi - tave aplenks kiti... Vaikai, kurie yra lėti iš prigimties, nuo to kenčia labiausiai.

"Šiuolaikinis gyvenimas nepaiso natūralių žmogaus ritmų, - sako vaikų psichologė G. Zukerman. - Tėvus spaudžia visuomenės nuostatos, verčiančios skubėti dėl maksimalių rezultatų, o šie savo ruožtu spaudžia vaikus, kurie net neturi galimybių ginti savo poreikių.

Būtų neteisinga dėl to smerkti tėvus, tačiau neteisinga ir visą atsakomybę suversti visuomenei, sakant, kad neturime galimybių manevruoti. Visko suspėti neįmanoma, todėl labai svarbu išmokti atsisakyti to, kas ne mūsų jėgoms, ir pripažinti, kad egzistuoja tai, kas neišsipildo."

Tampame vaikų instruktoriais

Graužiami sąžinės, kad mažai skiria laiko vaikams šiokiadieniais, tėvai savaitgaliais bando atsigriebti... ir kuo daugiau nuveikti.

"Tačiau būtent šiomis dienomis reikėtų ne tik neskubėti, bet ir rimtai įsiklausyti į vaiko norus ir poreikius, - sako psichologė Beatrice Copper - Royer. - Tai padaryti lengviau, kai aiškiai suvokiame, kas yra svarbu mūsų vaikui dabar; kas jam suteiktų daugiausiai malonumo; kas atitinka mūsų vertybes. Tam reikia gerai pažinti ir save, ir savo vaikus."

Dažnai iš vaikų reikalaujame, kad jie judėtų greičiau tik dėl sinchroniškumo: "Mes esame vienas darinys, mūsų gyvenimas bendras, todėl mes judame vienu ritmu." Tokia (dažnai nesąmoninga) nuostata trukdo pamatyti individualius vaikų bruožus.

"Tėvai skundžiasi, kad tenka visą laiką bėgti, tačiau patys priėmė tokį gyvenimo būdą kaip sėkmės sąlygą, - aiškina psichologė Beatrice Copper - Royer. - Nuolat patirdami stresą, tėvai patys tampa streso šaltiniu: jie bijo savo gyvenimo tuštumos ir ima desperatiškai formuoti vaikų ateitį, taip iš motinos ir tėvo virsdami "koučais" (angl. couch - treneris, instruktorius. - Red. past.).

Svajingas vaikas kelia nerimą

"Aktyvūs, greiti vaikai mokykloje turi pranašumą: jie gali pirmi atsakyti į klausimą, išreikšti save ir gauti paskatinimą, - sako G. Zukerman. - O lėtas vaikas pralaimi vien todėl, kad jį sunku pastebėti. Tačiau tai nereiškia, kad jis blogiau protauja arba ne toks kūrybingas - tiesiog savo rezultatų pasiekia kitu tempu."

"Tėvai šiuo atžvilgiu solidarūs su mokykla: svajingas, susimąstęs vaikas jiems irgi kelia nerimą, - atkreipia dėmesį vaikų psichoanalitikas Christianas Flavigny. - Jeigu tėvai išsilavinimą suvokia tik kaip įgūdžių sumą, jie stabdo vaiko asmenybės raidą."

"Daugelis vaikų susidoroja su gana dideliu tempu, jeigu tik veikla yra mėgstama. Mokykla, keletas būrelių (vieni dvasiai, kiti - kūnui) - tokia apkrova paprastai nėra per didelė (o hiperaktyviems vaikams netgi labai naudinga), jeigu kelis kartus per savaitę po kelias valandas jie užsiima lėta veikla (pvz., vaikščioja parke, skaito, piešia, klausosi muzikos).

Leiskite vaikams žaisti

"Nuolat skubinami, vaikai išmoksta veikti automatiškai - ne tik fiziškai, bet ir protiškai, - įsitikinusi G. Zukerman. - Jie nebegirdi, kas jiems sakoma, tampa irzlūs, nieko nebenori."

Dažnai jau 10-metis vaikas nebeturi laiko paprasčiausiems žaidimams. "Tačiau žaidimas yra tai, ką sukuria vaikas. Vaikai, iš kurių atimama galimybė žaisti, praranda dalį kūrybinio potencialo, jie nemoka svajoti ir matyti perspektyvos. Kuo daugiau vaikas žaidžia būdamas 5-10 metų, tuo geriau jis žino, kuo nori būti, sulaukęs 15-os", - teigia psichologė.

Be žaidimų, yra ir kitų svarbių dalykų, kuriuos kiekvienas žmogus (vaikas - ne išimtis) turi daryti savo tempu: ramiai, su malonumu papusryčiauti, neskubinamas apsirengti. Leisdami vaikui gyventi savo ritmu, mes parodome, kad gerbiame jį tokį, koks jis yra.

1950 m. vokiečių pediatras Theodoras Hellbrugge su kolegomis aprašė biopsichologinius vaikų ritmus pagal jų amžių, raidą ir aplinką. Iki tol mokslas nesidomėjo vaikystės ypatumais, nes vaikus laikė miniatiūriniais suaugusiaisiais. Atlikęs tyrimus, T. Hellbrugge atskleidė, kad pradinėse klasėse mokymosi veikla duoda naudos tik jeigu trunka ne ilgiau kaip pusketvirtos valandos per dieną; vidurinėse - 4,5 val.
Yra du vaikų aktyvumo pikai: rytinis (9-10 val.) ir dieninis - maždaug 16 val. Patyrę mokytojai žino, kad geriausius rezultatus klasė parodo antroje ir trečioje pamokoje.

Šaltinis: "Psychologies"