Kodėl mėgstame viską atidėlioti

1. Asmeninio suinteresuotumo nebuvimas

Kaip žinoma, kad žmogus ką nors nuveiktų, jis turi turėti motyvą. Pavyzdžiui, pinigai. Bet jei papildomos pareigos arba pavedimai jokios įtakos atlyginimui nedaro, o ir pats reikalas ne pernelyg skubus, mes nesunkiai atidedame jį tolimai ateičiai. Būna ir taip, kad reikalas kitam atrodo svarbus, o mums - ne. Tarkime, kas nors iš šeimos narių prašo jus ką nors nupirkti. Bet jums šis daiktas nereikalingas ir visai jį pamirštate net atsidūrę parduotuvėje.

Būna, kad tiesiog nesinori daryti kokių nors veiksmų. Psichologai tokiu atveju pataria savęs paklausti: „Ar asmeniškai man to reikia?“ Jei atsakymas neigiamas, rekomenduojama pamėginti užduotį perduoti kam nors kitam arba visai jos atsisakyti. Tai geriau negu vėliau klausytis priekaištų dėl to, kas buvo atlikta ne laiku arba ne itin kokybiškai.

2. Baimė patirti nesėkmę

Pavyzdžiui, mokinys gali iki paskutinės akimirkos atidėlioti namų darbus, baimindamasis, kad neįveiks uždavinio. Bet tas pats gali atsitikti ir suaugusiam žmogui. Studentai niekaip neprisiverčia imtis kursinio ar diplominio darbo, nes bijo prastų rezultatų. Firmos darbuotojas vis nesiima projekto, nes mano, kad jam neužteks kvalifikacijos tam sėkmingai įvykdyti.

Tokioje situacijoje geriausia netempti iki paskutinės dienos, o kreiptis į nusimanantį žmogų, kuris viską paaiškins, papasakos, o galbūt (nors tai „nepedagogiška“) tiesiog padarys dalį darbo vietoj jūsų. Toks pagalbininkas gali būti ir internetas, jame galima rasti atsakymus į daugelį klausimų. Arba atitinkama literatūra.

3. Vidinis konfliktas

Tam tikri veiksmai žmogui gali sukelti nesąmoningą nerimą arba antipatiją. Tai gali būti susiję su kokia nors psichologine trauma praeityje. Pavyzdžiui, esate siunčiami su užduotimi į tam tikrą rajoną, kuriame kadaise jus užpuolė chuliganai, todėl važiuoti nesinori, nors protu suvokiate, kad tokia situacija vargu ar pasikartos.

Psichologų nuomone, reikia išsikelti aiškų tikslą ir iškart pradėti jį įgyvendinti, nepaliekant laiko išgyvenimams. Jei niekaip nepajėgiate vykdyti užduoties dėl didelės baimės, tai pretekstas kreiptis į specialistus.

4. Nesugebėjimas planuoti

Kad ir kiek būtų kalbama apie būtinybę planuoti laiką, žmonės vis tiek nespėja susidoroti su visais darbais. Nepadeda net dienos darbų sąrašai. Kodėl? Viskas labai paprasta - užuot susidėliojęs punktus pagal svarbą ir eiliškumą, žmogus rašo viską, kas ateina į galvą. Todėl dažniausiai gaišta laiką smulkmenoms, o svarbiausi uždaviniai lieka už borto. Pirmiausia būtina atlikti svarbiausius uždavinius, kurių negalima atidėlioti, o jau paskui imtis to, kas yra ne taip svarbu ar skubu.

Dar viena klaida - prisiplanuoti daugiau, negu gali įgyvendinti. Reikia numatyti ir darbų atlikimo režimą. Jei tai susiję su susitikimais, važinėjimais, į tvarkaraštį reikia įrašyti ir laiką, kurio prireiks nuvykti į vietą, įskaitant galimą gaišatį dėl transporto, kitaip negalėsite laikytis grafiko. Jei nesate tikri, ar spėsite su kuo nors susitikti arba ką nors nuveikti, geriau perkelkite tai į patogesnį laiką arba atidėkite kitai dienai. Nežadėkite to, ko galbūt nesugebėsite įvykdyti.

Kokių darbų geriau imtis iš pradžių - smulkių ar didelių? Vieniems yra lengviau atsikratyti smulkmenų, o jau paskui imtis ko nors „stambaus“ o kitiems priešingai - pradėję nuo smulkmenų jie taip nusikamuoja, kad likusioms užduotims jėgų nebelieka. Todėl, sudarydami planus, atsižvelkite į savo psichologinius ypatumus ir neužsikraukite didesnės naštos, negu pajėgsite panešti.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“