Ko mes iš tiesų bijome?

Helovino mes nešvenčiame, bent jau tokio, kuriame mūvėtume kaukes, vilkėtume baisius kostiumus ir pan. Užaugintus moliūgus panaudosiu ne dekoracijoms gaminti, o daržovių košytėms Mažyliui. Šiemet, kaip ir pernai, aplankę artimuosius vakarą leisime prie televizoriaus, nes Vyresnėlis laukia filmų su raganomis, vampyrais ir kitomis pabaisomis. Leidžiame jam tai žiūrėti, nes jis netiki, jog šie egzistuoja, ir su tėte linksmai kikena, mat "filmus kuria ir raganas filmuoja žmonės, kurių mes nematome".

Tiesą pasakius, net nelabai ko ir bijo mano vaikas... Na, galbūt vienas pasilikti namuose, bet juk jis dar ir per mažas. Taip pat vengia ir didelių šunų, nes jo akivaizdoje didžiulis Stafordšyro terjeras užpuolė jo krikšto mamos šuniuką.

Be galo drąsiai jaučiasi bendraudamas su žmonėmis, visuomet paprašytas išpyškins visas dainas ir eilėraščius, kokius tik moka.

O štai mūsų Mažyliui jau atsirado svetimų žmonių baimė. Prieš keletą dienų buvome pas gydytoją skiepytis, tai vos tik jį pakalbindavo, tuoj graudžiai patempdavo lūpą ir sukdavos į šoną...

Kokių baubų bijo mamos?

Retą būsimą ar esamą mamą išgąsdintų tariami vaiduokliai ar raganos... Mamos bijo tik dėl savo vaikų, dėl jų sveikatos, išgyvena jų nesėkmes mokykloje, baiminasi, ar sugebės tinkamai atlikti sunkiausią darbą savo gyvenime - išauginti dorą žmogų.

Kai auginau pirmagimį, bijojau visko, prisigalvodavau visokiausių situacijų. Pavyzdžiui, labai bijojau, kad mano vaikas įsitrins į akytę blakstieną ir aš nemokėsiu jos ištraukti... Na, dabar tapau šiek tiek "protingesnė", bet vis tiek be galo baisu, kai serga vaikai.

Pradedu nerimauti ir dėl to, kaip mano Vyresnėliui seksis mokykloje, nors jam dar tik ketveri. Nežinau, kaip paruošti sūnelį tam, kad pasaulis gali būti žiaurus, o ir ne visi vaikai yra ir bus draugai, kaip dabar jis galvoja. Tikrai ne tiek baisu, kad jam gali nesisekti mokslai, kiek neramu dėl patyčių ir užgauliojimų, kuriuos kenčia daugelis vaikų.

Mirties baimė nesvetima ir man... Atsimenu, dar buvau maža, kai bažnyčioje išgirdau kunigą sakant, jog vaikams iki penkerių metų atleidžiamos visos nuodėmės ir jie patenka į dangų. Man buvo gal šešeri, ir aš graudžiai verkiau, kad dėl mano "nuodėmių" angeliukai manęs nebepriims...

Ši baimė sustiprėjo susilaukus vaikų. Tačiau dabar jau baisu ne dėl savęs, o dėl to, kas būtų sūneliams, jei kas nors nutiktų man.

Visi anksčiau ar vėliau susimąstome apie mirtį, nes nė vienas su saule negyvename, vis dėlto manau, jog geriau jau bijoti mirties negu gyvenimo...