Meilė yra dinamiškas procesas, kuris niekada nebūna baigtas

Tie, kurie neišmano meilės neurobiologijos, sako: "O velnias, aš netinkamai pasirinkau, suklydau". Jie jaučiasi apgauti, ima kaltinti partnerį, kad šis slėpė savo ydas.

O iš tikrųjų smegenys grįžta prie savo įprasto ritmo ir atgauna gebėjimą mąstyti blaiviai.

Kodėl šis prabudimas mus ištinka būtent po trejų metų?

Tai genetinė programa. Meilė egzistuoja tam, kad nedingtų gyvybė.

Kad išliktų, mažas trapus kūdikėlis turi turėti du mylinčius tėvus, du savo gynėjus.

Tėvai jam gyvybiškai reikalingi pirmuosius trejus metus, kol išmoks vaikščioti, nusiskinti nuo medžio vaisių, pabėgti nuo plėšrūno.

Vienintelis fenomenas, kuris gali priversti tėvus būti kartu ir užtikrinti vaiko gerovę - tai emocinė jų priklausomybė vienas nuo kito.

Vadinasi, po trejų metų prasideda kita meilės fazė. Sudie, chemija, hormonai, kvapai...

Ne, visai ne taip. Pirmoji fazė, beprotiškos meilės fazė, palieka savo pėdsakus, ryšius, ji jau sukūrė abipusio artumo jausmą.

Meilė pasinaudoja šiais dalykais, kad sukurtų porą, su kurtų "mes".

Šitą "mes" reikia palaikyti, maitinti. Fizinis artumas ir intelektualinis bendrumas skatina ocitocino išskyrimą - neuromoduliatoriaus, kuris yra savotiškas gerovės, bendrumo hormonas.

Kai sutuoktiniai bučiuojasi, glamonėja vienas kitą arba paprasčiausiai kalbasi, juokiasi, išsiskiria ocitocinas. Jis stimuliuoja imuninę sistemą, sulėtina širdies ritmą.

Ocitocinas sutvirtina porą. Tai tarsi rožiniai akiniai, per kuriuos matome gyvenimą laimingą.

Vadinasi, galima išsaugoti šeimą stimuliuojant ocitocino gamybą?

Taip. Jeigu žmonės nusprendžia bendrauti, kalbėtis vienas su kitu ir miegoti bendroje lovoje, jie gamina sąryšio hormoną, jiems gera, ir santykiai išsaugomi.

Meilė yra dinamiškas procesas, kuris niekada nebūna baigtas.

Ar galima ocitocino "pasigaminti" gyvenant vienam ir bendraujant su draugais, atsitiktinėmis meilužėmis/meilužiais?

Jeigu bendrauja du tarpusavyje sutariantys žmonės, smegenys gamina ocitociną.

Evoliucija mus sukūrė meilei laukinėje erdvėje, o mes per du milijonus metų ją prisijaukinome.

Partneris buvo gyvybiškai būtinas tam, kad kas nors tavimi pasirūpintų grįžus iš medžioklės, dalytųsi valgiu, jeigu grįžai be laimikio, kurstytų aukuro ugnį.

Poravimasis buvo būtinas, kad išgyventum.

Šiandien yra gaisrinės, greitoji pagalba ir picų išvežiotojai, todėl būti kartu - tai prabanga.

Kad išsaugotum santykius, reikia noro.

Išversta iš užsienio spaudos