Kas yra siela?

Iš tiesų sena idėja

Pietryčių Turkijoje Čikagos universiteto mokslininkai aptiko akmeninį memorialą, akivaizdžiai patvirtinantį, kad to regiono žmonės jau žiloje senovėje tikėjo egzistuojant sielą. Memorialas buvo pastatytas VIII a. pr. m. e., o įrašą jame padarė žmogus, vardu Kutamuva, - tai prašymas visiems gyviesiems prisiminti Kutamuvos gyvenimo kelią, nes jo siela paliko fizinį kūną ir dabar yra akmeninio paminklo viduje. Sielos persikėlimo idėja - keisčiausia, su kokia buvo galima susidurti ten, kur dabar yra šiuolaikinė Turkija. Ši mintis daug labiau atitinka senovės Egipto religiją, bet jokių įrodymų, kad šios dvi kultūros buvo susijusios, iki šiol nerasta.

Pasaulio siela

Ši idėja minima daugelyje religinių teorijų, ypač antikinio pasaulio. Senovės filosofai, tokie kaip Platonas, pasaulį vertino kaip tam tikrą dvasinę esybę, ir pasaulio sielos idėja tais laikais buvo pavadinta „anima mundi“. Renesanso epochoje mintis, kad pasaulis turi sielą, vėl išpopuliarėjo. Daugelis Renesanso epochos meno kūrinių siekia perteikti pasaulio ir visų jame esančių gyvų būtybių dvasinį ryšį. Krikščionybė visada teigė, kad tarp dvasiškumo ir pasaulietiškumo - praraja. Bet būtent to meto menininkai įvedė tokią sąvoką kaip „šventosios proporcijos“ - akivaizdų įrodymą, kad viskas šiame pasaulyje yra glaudžiai susiję. Rozenkreiceriai taip pat buvo įsitikinę, kad pasaulis turi sielą. Jie dažnai įsivaizduodavo pasaulį kaip juodą tašką apkritimo centre, vadindami jį daigu kosminio kiaušinio viduryje. Taškas - tai visko centras, o pati pasaulio dvasia susideda iš subtilios, eterinės substancijos, persmelkiančios visa aplinkui.

Alchemikai ir sielos paieškos

Alchemija - tai ne vien bandymas paprastą metalą paversti auksu. Kadangi pasaulis turi sielą, alchemikai įsivaizdavo, kad ši substancija yra visur. Alchemija - mokslas apie pasikeitimus. Kadangi mes visi esame susiję per „anima mundi“, kiekvienas iš mūsų turime potencialą atskleisti išmintį, esančią pasaulio sieloje. Apsiginklavę tokia filosofija, kuri šiek tiek primena Karlo Jungo darbus, alchemikai pradėjo ieškoti ne tik išorinės, bet ir vidinės savo sielos transformacijos būdų, o tai turėjo padėti pakeisti aplinkinį pasaulį.

Sielos mirtis pagal Homerą

Mes visi mirsime, ir galima manyti, kad fizinė mirtis - dar ne pabaiga, kad pomirtiniame gyvenime viskas bus daug geriau. Bet Homero poemose nieko panašaus neminima. Homeras sielą mini kaip tam tikrą daiktą, suteikiantį žmogui gyvybę. Kai žmogus miršta, jo siela taip pat miršta. Siela kūno nepalieka, o toliau gyvena šalia jo. O į pomirtinį pasaulį keliauja tik blanki mirusiojo kopija, jo liūdnas ir apgailėtinas šešėlis. Taigi didvyriško aukojimosi mūšio lauke idėja atrodo visiškai kitaip: Homero kūrinių herojai aukodamiesi negalėjo guostis mintimi, kad pomirtiniame pasaulyje bus išaukštinti. Tačiau jie vis dėlto aukojasi, todėl jų poelgiai atrodo labai įspūdingi.

Galvos nukirtimas

Biblijos pasakojimuose galva paprastai nukertama už baisiausias piktadarystes. Senovės žydų įstatymais buvo numatytos keturios mirties bausmės rūšys: užmušimas akmenimis, galvos nukirtimas, pasmaugimas ir sudeginimas. Galva būdavo nukertama už rimčiausius nusikaltimus, tokius kaip artimojo nužudymas ir stabų garbinimas. O senovės egiptiečiai tikėjo, kad siela gyvena žmogaus galvoje, taigi ją nukirtus galima visiškai sunaikinti sielą - taip nubaustasis mirtimi negalėjo tikėtis pomirtinio gyvenimo. Pagal vėlesnes įvairiausių kultūrų tradicijas buvo reikalaujama, kad nubaustieji nukertant galvą būtų laidojami atskirai, ne kartu su kitais nusikaltėliais.

Čiaudėjimas

Vienoje Midrašo (judėjų alegoriniai Senojo Testamento komentarai) istorijoje čiaudėjimas yra siejamas su mirtimi - čiaudėjant siela palieka kūną. Įdomu, kad pagal tą patį mokymą čiaudėti gali būti naudinga, jei tai įvyksta meldžiantis: nusičiaudėjus kūnas pajunta palengvėjimą, vadinasi, tai palengvėjimas ir sielai. Šiuo atveju tai požymis, kad malda buvo išklausyta.

Tai tik dalis keistenybių čiaudėjimo ir sielos tema. Pavyzdžiui, Polinezijos gyventojai tiki, kad čiaudėjimas reiškia, jog žmogaus siela grįžo į kūną, kurį buvo laikinai palikusi. O dar čiaudulys gali būti žmogaus ir jo sielos kovos simbolis. Žmogaus noras nusičiaudėti iš tiesų yra jo sielos noras palikti kūną, arba tai rodo, kad į žmogaus kūną bando įsiskverbti dar kieno nors siela.

613 kanalų

Reinkarnacijos idėja yra daugiau susijusi su budizmu, tačiau ir judėjų teologijoje užsimenama, kad visos sielos patiria reinkarnaciją. Pagal Kabalą sieloje yra 613 kanalų. Kai siela apsigyvena Žemėje, mirtingas žmogus visą gyvenimą susiduria su pasirinkimo problema. Jei jis nuolat priima gerus, moralius sprendimus, dalis sielos apsivalo. Jei žmogus visą laiką renkasi kažką bloga, siela dėl to kenčia. Patekti į rojų siela gali tik tuomet, kai visi 613 kanalų bus švarūs. Norint tą pasiekti, mirtingai būtybei gali prireikti kelių bandymų. Siela atgimsta ne kartą, kol išsivalo visi kanalai.

Sielos medžioklė

Albertas Kriuitas (Albert Kruyt) buvo olandų misionierius, XVIII ir XIX a. sandūroje gyvenęs ir dirbęs Indonezijoje. Pasak A.Kriuito, vietos gyventojai vertino nukirstas priešų galvas visai ne todėl, kad tai buvo karo trofėjai, o todėl, kad tikėjo, jog galvose esama tam tikros medžiagos, kurioje gyvena siela. Ši medžiaga gali būti perduota vieno žmogaus kitam, ją galima išsaugoti, ir ji gali sustiprinti visą bendruomenę. Didinant galvų skaičių buvo galima didinti kiekį medžiagos, tenkančios šeimai, bendruomenei arba kaimui, ir taip visapusiškai pagerinti gyvenimą. Reikia pasakyti, kad kiti antropologai, tyrinėję šio regiono kultūras, nė karto nesusidūrė su šia „sielos medžiagos“ koncepcija.

Ar zombiai turi sielą?

Daugybėje siaubo filmų teigiama, kad zombiai - tai tušti apvalkalai be sielos, kadaise buvę žmonėmis. Kai kurie, praktikuojantys vudu, jais tiki, kiti - ne. Pats žodis „zombi“, kaip spėjama, yra kilęs iš žodžio „nzambi“, kuris ir reiškia „siela“. Kai žmogus miršta, jo kūnas ir siela atsiskiria. Jei žmogus mirė smurtine mirtimi, jo sielą gali pagrobti burtininkas - Boko. Vos tik siela patenka į Boko rankas, jis gali kontroliuoti ne tik ją, bet ir kūną, kuriame ji anksčiau buvo, priversti jį vykdyti visus jo įsakymus. Zombiai iš išorės niekuo nesiskiria nuo žmonių. Jie neturi sielos ir sąmonės, bet elgiasi visai kaip bet kuris kitas žmogus, tik neturi vidinės motyvacijos. O jei kiti nepajėgia atskirti normalaus žmogaus ir zombio, kaip tada vertinti žmogaus sielos svarbą? Taip, dabar tai atrodo gana kvailas pretekstas diskusijoms, tačiau reikia nepamiršti, kad praeis visai nedaug laiko, ir mašinos galės atrodyti kaip gyvi žmonės. Ar tai reiškia, kad jas reikės vertinti kaip gyvus žmones, kurie, kaip tikima, turi sielą?

Ar gyvūnai turi sielą?

Tradiciškai manoma, kad gyvūnai sielos neturi. Daugelis pasaulio religijų, taip pat ir katalikybė, moko, kad gyvūnai geba jausti, bet negauna dieviškojo atleidimo ir amžinojo gyvenimo. Bet kartą popiežius Paulius VI berniukui, liūdėjusiam dėl savo mylimo šunelio mirties, pasakė: „Kada nors mes vėl pamatysime visus gyvūnus Kristaus amžinybėje, nes rojus yra atviras visiems Dievo tvariniams.“ O popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad gyvūnai turi sielas ir kad jie yra taip pat svarbūs Dievui, kaip ir žmonija. Aišku, ši mintis yra ginčytina: jei darysime prielaidą, kad visi gyviai turi sielą, uodus reikėtų prilyginti katėms ir šunims. Dar įdomesnė padėtis su gyvūnais, kuriuos nuolatos valgome. Jei karvės turi sielą ir kada nors jas sutiksime danguje, visiems kotletų mėgėjams teks ilgai aiškintis dėl savo elgesio...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“