Karantino n-ta savaitė. Kai užsidėję kaukes liekame be jų

Ir suprantame, kad laukiame gerų naujienų, o ne tų, blogų, kurių šiandien apstu. Noras šviesos ir kad kita diena nieko iš mūsų neatimtų.

Dievo buvome sukurti džiaugtis gyvenimu, bet kai Adomas ir Ieva buvo išvyti iš Rojaus, taip ir nepatiriame trokštamos pilnatvės. Ji vis išslysta iš rankų. O mūsų būtis išalkusi, psichologiškai išsekusi, praradusi viltį.

Anot mokslininkų, viltis keičia mūsų smegenis: apsaugo orbitofrontal cortex nuo per didelio aktyvumo, o tai reiškia nuo per didelio nerimo.

Ir būtent dabar reikia ieškoti tik šiek tiek vilties ir meilės, kad nesuledėt kaip "nusidėjėliai ledan įšalę" (Dante, Inferno, XXXIII.)

Taigi pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas.“ (1 Korintiečiams 13,13)

Tegu jis veda mus į priekį, net ir gūdžiausioje tamsoje. Netekę vilties klaidžiojame pragaro prieangy, anot Dante: „čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“ (Inferno). Dabar griūnančiame mūsų pasauly turime ją rasti, kad jaustume pagrindą po kojomis ir ji mūsų inkaras užėjus audrai.

Šiai situacijai visuomenė niekada nebuvo pasirengusi ir jos nelaukė. Tai kaip karas, kuris sukelia sumaištį, nerimą, baimę, visus pastatytus namus sugriauna iki pamatų, bet kartu pasėja ir tą menką vilties trupinėlį.

„Kai kyla karas, žmonės sako:„Jis ilgai netruks, tai didžiausia kvailybė“. Žinoma karas tikrai yra didžiausia kvailybė, bet trukti jis užtrunka" (Kamiu).

Coronavirus epidemija tapo pandemija ir kardinaliai pakeitė mūsų gyvenimą. Dar neseniai kas būtų įsivaizdavęs, kad ne vienas miestas, ne viena valstybė, bet visas žemynas ir pagaliau pasaulis taps karantino zona. Apima baimė, panika, nerimas, viskas primena tai, ko neturėtų vykti, tačiau kas vyksta nepaisant žmonių noro.

Meilė vis dar turi tenkintis monotoniškomis ir monosilabinėmis žinutėmis: "Jaučiuosi gerai. Galvoju apie tave. Bučiuoju".

Metas, kai mes užsidėję kaukes liekame be jų, susidurdami su galimybe sudužti kaip laivas audroje arba išlikti tikru žmogumi. Ekstremaliose situacijose tarsi įsijungia antrasis kvėpavimas, kuris šiaip slepiasi už kasdienybės kaukės.

Kaip mes galėtume ir turėtumėme elgtis dabar? Paklauskime savęs. Mes, kaip pasaulio dalis, kaip Europa, kaip šalis, kaip vieninga bendruomenė, kaip šeima? Ir kaip aš, kaip žmogus, turėčiau ir galėčiau elgtis?

Nuovargis, abejingumas, išsekimas, savisaugos jausmo praradimas. Žmogus žengia tarsi lynu ir kabo lyg virš bedugnės. Netgi turėdamas sąžinės jausmą, moralės normas, tampa įtarus, kad kas nors gali užkrėsti: draugai, kaimynai ar artimieji.

Ir tai paveikia visus, vienaip ar kitaip.

Tuomet svarbu visuomeniškumo jausmas, atsakomybė už save ir už kitą.

Galų gale ir karantinas atšaukiamas, gyvenimas vėl pradeda tekėti savo įprasta vaga. Visi švenčia ir linksminasi, įsimylėjėliai susitinka, tik vienišumas niekur nedingsta.

Visi norėtų, kad per blogį būtų galima tiesiog perlipti ir jis mūsų nepaliestų. Kiekvienas nori tiesiog grįžti atgal į savo gyvenimą. Bet ar taip gali būti?

Coronavirus epidemija taip pat praeis, nusinešdama žmonių gyvybes, kad ir kaip tai nesąžininga, graudu ir žiauru. Bet tai ir laikas apmąstymams apie save, atsisakant egoistinio ir hedonistinio šiuolaikinės visuomenės modelio, gyvenimo tik dėl savęs ir malonumų siekimo.

Kur yra mūsų egoizmo ribos, kur mūsų žmoniškumas. Turime laiko pagalvot, „kas mums yra kitas žmogus“, kaip mes turime elgtis, galvodami ne tik apie save, tačiau apie kiekvieno esančio šalia žmogaus gerovę ir sveikatą ir kaip nekelti grėsmės kitiems savo neapgalvotu elgesiu.

Kamiu „Maras“ herojus Rieux tvirtina, kad žmoguje yra daug dalykų, kuriais galima gerėtis. "Manau aš neturiu patraukimo į heroizmą ir šventumą. Viena, kas man rūpi, tai būti žmogumi", taria Rieux Torrou.

Iškelkime sau klausimą dabar, ar mums rūpi būti žmogumi.

Ar mes leisdami laiką namie, šeimoje, šaldytuvu pilnu maisto, dirbdami nuotoliniu būdu, turėdami internetą, galėdami bendrauti telefonu, skype, whatsapp, messenger, fb, dar galėjome kažko pykti, gyvendami tokiomis karantino sąlygomis kaip dabar ir kai jos vis švelninamos. Kai mūsų tėvai ir seneliai iškentėjo karų žiaurumus, tremtį į Sibirą, sovietų okupaciją, eiles prie duonos ir mėsos parduotuvėse, kai negalėjo pasirinkti to, ko norėjo, negalėjo sakyti to, ką galvoja.

Pagalvokime ar yra mumyse šiek tiek Rieux, atraskime jį savyje ir nenustokime šypsotis, nes dabar šalia dar turime brangiausius žmones ir daug laiko jiems. Ir kaip teigia Camus - "jeigu yra toks dalykas kurio visad geidi ir retkarčiais gauni, tai tas dalykas - žmogaus meilė". Dovanokime Meilę ir dabar.

Arminė Petkutė, Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė