Kaip sutarti su vaikais?

Jonę ištinka stresas kaskart, kai su mažuoju Tadu reikia eiti į parduotuvę. Trejų metų vaikas įstringa žaislų skyriuje ir prašo leisti pasivažinėti triratuku. Kai norima jį išsivesti, kyla isterija, klyksmai, spardymasis. Nepavyksta įkalbinti gražumu nei piktuoju. Berniukas aikštijasi, kad gautų kuo daugiau tėvų dėmesio. Svarbu išlikti ramiems. Pasakykite, kad triukšmaujančių vaikų į parduotuvę vestis negalima, ir parsineškite rėkiantį vaiką namo. Nekreipkite dėmesio, jeigu toliau rėks. Galite išeiti į kitą kambarį. Kitą kartą pasakykite vaikui: "Einu į parduotuvę. Jeigu gerai elgsiesi, gali eiti kartu." Jeigu ir tada nepavyks ramiai apsipirkti, tuoj pat grįžkite namo. Vaikas supras, kad nuo jo elgesio priklauso, ar galės su tėvais vaikščioti po parduotuves.

Šeima pietauja lauko kavinėje. Penkiametė dukra ima suptis kėdėje, mama ją sudraudžia. Tačiau netrukus ji vėl supasi, o prie dukros prisijungia ir vyresnis sūnus. Tuomet įsikiša drausminti tėtis. Po kurio laiko vaikai vėl ima išdykauti. Tėvas nusuka sūnui ausį, mama suduoda dukrai per užpakaliuką. Užuot ramiai tarpusavyje kalbėję ir rinkęsi patiekalus, tėvai reagavo į vaikų elgesį: barėsi, grasino, sudavė. Į juos buvo nukreiptas visas dėmesys, nes greta sėdintiems žmonėms buvo įdomu, kas čia vyksta. Vaikai valdė situaciją. Tėvų klaida buvo ta, kad jie reagavo į šį elgesį. Jeigu būtų nekreipę dėmesio, vaikams greitai būtų nusibodę suptis.

Kai norime suprasti, kodėl vaikas taip elgiasi, pagalvokime: jeigu jaučiamės susierzinę, vaikas siekia dėmesio. Jeigu pykstame - vaikas kovoja dėl valdžios, jeigu vaiko elgesys skaudina - jis siekia keršto, jeigu jaučiamės bejėgiai - vaikas yra nutolęs.

Naujos taisyklės

Įsivėlę į nesibaigiantį karą su vaikais, tėvai nuleidžia rankas. Jauni būdami tikriausiai sakėme sau, kad būsime demokratiški, kalbėsimės su savo vaikais taip, kad jie mus suprastų. Deja, elgiamės su jais taip pat, kaip mūsų tėvai elgėsi su mumis. Nežinome, kaip būti autoritetais, pykstame, liepiame, nurodinėjame. Kai kyla kaltės jausmas, jog nesusivaldėme, atsiperkame žaislais ir lepinimu pramogomis.

Jeigu nesuprantame netinkamo vaiko elgesio priežasčių, ir audringai reaguojame į jo kaprizus, suteikiame vaikui tai, ko jis siekia: tai yra valdžią, įnoringumą, leidžiame atsidurti dėmesio centre. Vaikas vėl blogai elgiasi, nes žino, kad taip gali pasiekti, ko nori.

Protingiau būtų išvengti bausmių ir prievartos, nes tai verčia vaikus aklai paklusti. Blogiausia, kai baudžiama supykus, praradus savitvardą.

Vienas žinomiausių JAV vaikų psichiatrų R. Dreikurs pataria leisti pajusti vaikui jo elgesio padarinius.

Pavyzdžiui, jeigu vaikas nevalgys - liks tą kartą alkanas. Nesitvarkys - neras savo daiktų. Pramiegos - vėluos į mokyklą ir gaus pastabą. Tai naudinga dėl to, kad vaikas yra aktyvus dalyvis, turi galimybę rinktis ir mato, kokie to pasirinkimo rezultatai. Nepamirškime, kada tokio metodo taikyti negalima: kai leidimas rinktis gresia jo saugumui. Juk neleisime vaikui nušokti nuo laiptų, kad savo kailiu patirtų, kaip skauda. Jeigu leisime jam skriausti kitus vaikus, mes, o ne vaikai turėsime prisiimti atsakomybę.

Geriausia sutarti su vaikais dėl konkrečių jų veiksmų. Nelogiška būtų sakyti: "Jeigu tuoj pat nepareisi namo pietų, visą savaitę nežaisi kompiuteriu." Logiškiau sakyti: "Jei nepareisi, pietūs atauš, liksi alkanas." Arba: "Jeigu dabar man netrukdysi baigti darbą, vėliau eisime į kiną." Nesakysime: "Liaukitės peštis, nes gausite pylos", geriau sakyti: "Jeigu nemokate žaisti gražiai, teks jus išskirti, ir būsite atskiruose kambariuose."

Labai svarbu nekelti balso ir nepykti. Tai gali sukelti norą priešintis. Per daug nuolaidus ir lipšnus balsas sukels vaikui abejonių, ar jūs tikrai laikysitės sutartų taisyklių.

Partnerystė

Tėvai skundžiasi, kad iš tikrųjų nežino, ką daryti, kaip toliau kovoti su neklaužadomis. Kai kurie dalykai išsisprendžia savaime, jeigu nekreipsime per daug dėmesio. Kai kuriuos dalykus vaikai supranta ir be žodžių, tiesiog paseka mūsų pavyzdžiu.

Nepamirškime, kad visi esame tik žmonės, mums reikia supratimo, paguodos, įsijautimo į kitą, pagarbos. Leiskime vaikui pajusti, kai jis savo elgesiu nusipelno tos pagarbos. Neužtenka vaikui pasakyti: "Elkis taip, nes aš to noriu."

Kai pagalvojame, ar mylime savo vaiką, turime tvirtų argumentų: nupirkau jam brangų kompiuterį, leidžiu į meno ar sporto mokyklą, ateičiai parinksiu prestižinę mokyklą." Pamėginkite pasakyti sau: labiausiai myliu savo vaiką, nes su juo leisdamas laiką jaučiuosi laimingas, nes jis toks vienintelis.

Ką labiausiai mėgstate veikti drauge? To paties paklauskite savo vaiko. Nebūtina kartu praleisti visą dieną, užtenka ir pusvalandžio, jeigu veikla jums visiems teikia džiaugsmo. Svarbu, kad smagus pabuvimas kartu būtų nuolatinė jūsų gyvenimo ir santykių dalis. Galbūt kartu su vaiku eisite į svečius, kartu pagaminsite kokį patiekalą, tvarkysite namus, mokysitės šokti, naujų kalbų ar žaidimų, žvejosite.

Mokykite vaiką bendradarbiauti nuo mažų dalykų: ką nors atnešti, surasti, padėti padengti stalą, suplauti indus, ką nors taisyti. Mokomės spręsti kartu kylančias problemas. Šeimos pasitarime gali dalyvauti ir vaikai, išsakyti savo nuomonę. Labai sveika vaikus padrąsinti ir pagirti. Taip jie mokosi kultūringai, ramiai išsakyti savo nuomonę ir bendraamžiams, ir kitiems žmonėms. Blogų vaikų nėra, yra tik blogas elgesys. Jį pakeisti galime akcentuodami gerus dalykus.

Mokytojo laiškas

Kai tėvai domisi viskuo, ką vaikai veikia ir ko pasiekia mokykloje, kas ir kodėl jiems nesiseka, užsimezga kolegiški santykiai ir su mokytojais, ir su vaikais. Kartą vienas vaikus mylintis ir suprantantis mokytojas mokslo metų pabaigoje parašė laiškus savo mokiniams, kuriuose išvardino jų pasiekimus. Kuriam vaikui sunkiau sekėsi mokslas, geriau sekėsi organizuoti renginius ar draugauti su kitais. Praėjus keleriems metams, mokytojas sutiko vieno mokinio, dabar jau studento, mamą, kuri pasakė, kad mokytojo laiškas padarė sūnui tokį įspūdį, kad tą laišką jis saugo ir dabar. Tėvai taip pat turėtų išsakyti, kokiais vaiko poelgiais jie patenkinti, kad džiaugiasi, jog jų vaikas mandagiai elgiasi su kitais žmonėmis. Jeigu tų vaiko pasiekimų nėra daug, gal jam tiesiog nepavyko, ir tuomet vietoje priekaištų galime pasakyti: "Neabejoju, kad kitą kartą tau seksis geriau. Juk tu mano mieliausias."

Dar vienas pavyzdys. Šeimoje, kur auga du judrūs berniukai, nuolat kyla kivirčų ir ginčų. Kai jiedu būna ilgiau vienas kito nematę, puikiai sutaria ir viskuo pasidalina. Po kurio laiko vyresnysis nori pabūti vienas, pažaisti kompiuteriu, o mažasis brolis lenda į akis ir trukdo. Vos jam pasakoma: "Palik mane ramybėje", jie pykstasi, susimuša, rėkia. Tėvai kišasi, barnis perauga į skandalą. Tėvai dažniau palaiko mažojo pusę: atseit tu jau didelis, neskriausk mažiuko, nusileisk jam.

Reikėtų prisiminti, kad vaikai, kaip ir mes, turi išmokti patys kurti savo santykius. Juk mes negalime visą laiką būti šalia ir juos taikyti, gelbėti. Arba parodyti, kad mažasis vertas daugiau privilegijų. Jeigu kuris nori parodyti, kad jaučiasi nuskriaustas brolio, tuoj pat palikite juos ir išeikite į vonią. Tai privati erdvė, kur žmogus būna vienas ir netrukdomas. Pasiimkite knygą. Nereaguokite į iš vaikų kambario sklindančius garsius riksmus ir verksmus. Jeigu taip pasielgsite kitą kartą, kai vaikai bandys manipuliuoti jūsų jausmais, jie supras, kad verčiau patiems susitarti, kada žaisti, kada pabūti atskirai. Rietenos be liudininkų greitai netenka prasmės. Jeigu rasite vaikus taikiai būnančius kartu, pagirkite, kad pagaliau jie elgiasi kaip suaugusieji.

Jeigu išmoksime išvengti beprasmio, daug nervų suėdančio karo, ir pasijusime esą demokratiški tėvai, išauklėsim darbščius, nesavanaudiškus, savarankiškus vaikus.

Parengė Vilma SKIOTIENĖ