Kaip pakeisti savo gyvenimo istoriją?

Pasak prancūzų filosofo Paulo Ricoeuro, mes esame tai, ką patys apie save pasakojame.

Prisiminimai - tai tik mūsų pasakojimai.

Ir jeigu esame šių istorijų autoriai, tai turime ir galimybę juos pakeisti. Šiek tiek pagražinti, o gal pridėti dramatinę natą, detales sukeisti vietomis, pažvelgti į situaciją iš kito kampo... Būtent tokiu "tvarkymusi" ir užsiima mūsų pasąmonė.

Tai neišvengiama: praeitis lieka su mumis, ji įskaičiuota į dabartį, ypač jeigu joje esama nuslopintų jausmų, baimių ir nerimo. Tačiau kita vertus, esame laisvi: negalime pataisyti praeities, bet galime veikti dabartyje, judėti pirmyn, siekti to, kas mus džiugina, naudotis tuo, kas įkvepia, iškelti į pirmąjį planą geriausia, kas mums yra nutikę.

Savo gyvenimo istoriją rašome patys, bet yra kas nuolat mus moko, kaip ją rašyti: artimieji ir aplinkiniai, kuriuos savo ruožtu veikia visuomenės nuostatos. Tačiau mes turime alternatyvą - geriau suprasti tai, apie ką anksčiau nė nesusimąstydavome, pajusti, kad galime būti kitokie, ir visuomet rinktis, kuo būti.

Sally Brampton, 55 metų žurnalistė, rašytoja, buvusi britų žurnalo "Elle" vyriausioji redaktorė:

Vieną dieną supratau, kad nežinau, kas esu. Viskas prasidėjo nuo kartoninių dėžių, kurias metai iš metų tampiau iš vienų namų į kitus. Aš iš prigimties esu tvarkos fanatikė, todėl kaskart kraustydamasi be gailesčio išmetu senienas - popierius, meilės laiškus, knygas, kurių neatsiversiu, niekučius, iš kurių nei naudos, nei grožio. Bet yra trys senos dėžės, kurias ryžtingai atsisakau išmesti jau dešimt metų. O gal ir daugiau. Žinau, kas jose: ne mažiau kaip 10 džinsų pažemintu liemeniu, aptemptos suknelės ir nepadoriai trumpi sijonukai. Visi šie drabužiai man seniai per maži ir smarkiai ne pagal amžių. Jie priklauso tai, kuria buvau - ir kuri likau savo vaizduotėje.

Neseniai vėl krausčiausi ir nusprendžiau, kad metas atverti Pandoros skrynias. Iš jų į mane pažvelgė mano jaunystė: "Aš", kuri daugiau man nepriklausė. Tačiau dalis manęs liko ten, sustingo užburta sirenos giesmės S dydžio apdaro pavidalu. Raudona suknutė aukštu liemeniu, džinsai, kurių jau neužtempčiau net ant vienos kojos, bateliai su beprotiškais kulniukais... Dukra, užėjusi į kambarį, iškart pasigriebė kai ką sau ir susižavėjusi šūktelėjo: "Vintažas!" Vintažas? Tikriausiai... Bet aš gi - ne sėkmingas radinys blusų turguje. Aš gyvas žmogus, o ne duslus praeities aidas.

Taigi du maišus drabužių išsiunčiau labdarai. Jeigu dabar savęs negaliu priimti tokios, kokia esu, tai kas bus toliau?

Neseniai nusipirkau siaurą juodą suknutę. Tik ne tokią mažą kaip anksčiau. Aš nepasidariau lengvesnė nei mažesnė, bet išsilaisvinusi iš praeities pajutau, kad man tapo lengviau širdyje.

Julia Pinus, 55 metų muzikos mokytoja:

"Daugiau niekada..." Šie žodžiai mane tiesiog persekiojo, kai mirė mama. Aš jos daugiau niekada nepamatysiu, man daugiau niekada nebus taip gera... Praėjo ištisa epocha, tas laikas, kai per žingsnį priekyje ėjo brangus, artimas, mylimas žmogus, kuris gynė, padėjo, saugojo. Kad ir kokia negalia - žinau, kad ji mane išgydys: atneš arbatos, apriš kaklą skarele, paguldys į lovą. Man bus šilta ir ramu. Kad ir kokia bėda - mane išgirs, parems, supras.

Mama buvo mūsų šeimos širdis, ji laikė visus namų kampus. Man buvo labai baisu išsiskirti su ja. Bet kartą pajutau: ji turi žinoti, kad aš sugebėsiu, susitvarkysiu be jos. Tuo metu ji buvo iškankinta ligos, aš sėdėjau šalia jos ligoninėje ir šnabždėjau: "Mamyte, tu eik, jeigu tau reikia..." Žinojau, kad man bus sunku, kad teks pasikeisti, suaugti, bet jaučiau, kad atėjo laikas. Man tik norėjosi išsaugoti jos atminimą...

Kartą į pamoką atėjo mokinys, nešinas dainų rinkiniu. Vartydama jį pastebėjau pavadinimą "Žiūrint į mamos nuotrauką". Pagrojau. Ir supratau, kad ta daina apie mane, lyg aš ją būčiau parašiusi. Tuomet šovė mintis: reikia įrašyti dainas, kurios siejo mus su mama. Du mėnesius įrašinėjau albumą - iš dainų, kurių ji taip mėgo klausytis arba kurias prašydavo manęs padainuoti. Svarbiausia - aš sukūriau aranžuotę mažai žinomai lopšinei, kurią mama dainuodavo man ir broliui, o vėliau aš - savo dukrai. Ir dabar ši daina tarsi atgijo. Albumą dalinau visiems, kuriems mama buvo brangi, ir man palengvėjo: taip, gyvenimas be jos visiškai pasikeitė, mano laiminga vaikystė liko praeityje, bet vis dėlto aš turiu viską, kad galėčiau gyventi čia ir dabar.

Katerina Spiller, 46 metų knygos "Mama, neskaityk!" autorė:

Aš parašiau knygą, kad atsikratyčiau nepasakytų žodžių. Tuo sunku patikėti, bet šiandien aš esu visiškai tikra, kad mama manęs nemylėjo. Jos nemeilė lėtai, bet užtikrintai žudė mane. Baimė ir nereikalingumas - du pojūčiai, kuriuos atsimenu iš vaikystės. Ir dar - reikalavimą atitikti aukščiausius kriterijus: "Mano vaikai visur turi būti pirmi." Aš dažnai ją nuvildavau, nes negimiau vunderkindu.

Mama išmokė mane reikalauti iš savęs per daug, ir kai negalėjau atitikti jos lūkesčių, tai reiškė, kad veltui gyvenu šiam pasauly, kad esu šeimos gėda. Taip aš ilgą laiką maniau apie save. Mano sielvartas peraugo į ligą - sunkią depresiją. Ilgai gydžiausi... Kol suvokiau: man reikia išsikalbėti, išlieti viską, kas susikaupė ir nuodija mane iš vidaus, neleidžia gyventi.

Pradėjau rašyti, kad atsikratyčiau nuodų - nepasakytų žodžių, neįvardytų mamos poelgių. Aš tai dariau pirmiausiai dėl savęs, ir man tikrai palengvėjo. Nusimečiau naštą, kurią sunkiai tempiau nežinia kur, nežinia kodėl. Maniau, jog privalau kentėti, kankintis, sirgti ir nesiskųsti. Nematyti nieko gero, "atsėdėti" bausmę. Iki gyvos galvos. Ir staiga... pamačiau ir pajutau, kad viskas gali būti kitaip.

Psychologies