"Kaip man išsaugoti šeimą?"

"Man 26, mano vyrui - 27 m. Susituokę gyvename 3,5 metų, o kartu esame jau 8 metus. Labai jį myliu, tačiau mūsų santykiai pastaruoju metu, atrodo, priėjo liepto galą. Labai noriu išsaugoti šeimą, nes turime 1 metukų dukrytę. Santykiai ypač pašlijo gimus dukrytei, nes, kaip pati dabar supratau, man buvo pogimdyminė depresija, iš kurios ištrūkti niekas nepadėjo.

Tapau irzli, pikta ir, žinoma, dėl to kentėjo mano vyras. Jis labai daug dirba, o gaudama mažai jo dėmesio, išsakydavau daug šiurkščių priekaištų. Dabar įvyko lūžis, po kurio vyras nebežino, ko nori, nori ramybės, būti vienas, yra piktas ir liūdnas. Svarstome net skyrybų galimybę, tačiau skubėti nenorime dėl dukrytės, kurią abu mylime beprotiškai. Kaip galėtume išspręsti tokią problemą? Ar įmanoma gyventi dėl vaiko? Ką turėčiau padaryti, kad vyras patikėtų, jog vertinu jo pastangas aprūpinti šeimą ir myliu jį be galo? Norėdama išsaugoti šeimą aš pasikeičiau (elgiuosi ir į viską reaguoju kitaip nei depresijos metu). Tačiau vyrui atrodo, jog tai laikina ir kad aš veidmainiauju. Suvokusi, kad galiu netekti mylimo žmogaus, supratau ir savo šiurkštaus elgesio pasekmes. Dabar gyvenimą kartu vertinu kitaip nei anksčiau, todėl žinau, kad mano pasikeitimas nėra laikinas.

Labai nerimauju dėl susiklosčiusios situacijos, o ypač dėl vaiko, kuris gali netekti gero tėvelio.

Labai vertinsiu bet kokį jūsų patarimą. Iš anksto nuoširdžiai dėkoju.

Alina"

Dėkoju Jums, Alina, už laišką.

Kai iškyla pavojus šeimos santykiams, konsultantui kur kas vertingesnė yra ta informacija, kuri akivaizdi, konkreti ir iš abiejų partnerių. Psichoterapeutui svarbu, kaip pora tarpusavyje bendrauja: ne tik kalbos turinys, bet ir kūno kalba - veido mimika, balso tonas, laikysena.

Svarbios informacijos suteikia ir tie pojūčiai bei vaizdiniai, kurie kyla pačiam konsultantui tiesiogiai bendraujant su sutuoktiniais.

Perskaičius visus Jūsų klausimus, pirmiausiai man į galvą atėjo žodis "nusiraminti". Turiu galvoje - negąsdinti savęs nei vyro, nedaryti spaudimo, nekelti dramatiškų scenų. Žinau, kad šitaip Jus ragindama, galiu užgauti Jūsų nuoširdžiai išlietus jausmus, tačiau mano tikslas kitoks. Bandysiu paaiškinti, ką noriu pasakyti.

Skaitant Jūsų laišką, be žodžio "nusiraminti", man kilo tokia asociacija: katastrofos vaizdas ir sužalotas žmogus, šaukiantis padėti. Jis skambina telefonu ir prašo paaiškinti, kaip pačiam susigipsuoti lūžusią koją.

Yra situacijų, kai reikalinga konkreti ir tiesioginė specialistų pagalba.

Tikėkimės, kad Jūsų atveju "lūžių" nėra ir Jūs pati pajėgsite padėti sau ir savo šeimai.

Pabaigoje pasiūlysiu keletą bendrojo pobūdžio patarimų.

1. Kaltės jausmą pasistenkite pakeisti atsakomybės jausmu. Jūs nekalta, kad susirgote pogimdymine depresija, tačiau atsakinga, kaip tuo metu ir paskui reiškėte jausmus, ieškojote sau pagalbos. Vyras nekaltas, kad pavargsta darbe, bet atsakingas, kam, kur ir kaip išreiškia savo liūdesį, pyktį.

2. Kalbėkite ne apie skyrybų galimybę, bet apie tai, kas jus vienija, jungia, ką galėtumėte keisti, tobulinti savo santykiuose, kai šeimoje gimė vaikas. Galbūt jums reikėtų iš naujo pasiskirstyti pareigas, paprašyti kitų žmonių pagalbos (auklės, močiutės, draugų).

3. Mokykitės priimti, toleruoti vienas kito neigiamus jausmus ir atspindėti juos. Pavyzdžiui: "Jaučiu, kad tu dabar pyksti." Juk dažniausiai leidžiame sau parodyti neigiamus jausmus artimiems žmonėms, kai pasitikime, esame saugūs, kad mus supras ir mylės tokius, kokie esame, nepaisant liūdesio, pykčio ar kitų jausmų proveržių. Įvairių jausmų išraišką vertinkime kaip partnerio pasitikėjimo ir nuoširdumo ženklą.

4. Kasdien pasakykite ką nors gero vienas kitam - padėkokite, pagirkite, žavėkitės, spontaniškai duokite tai, ko norėtumėte pati. Pavyzdžiui, norėtumėte daugiau švelnumo, pagarbos, - būkite pati švelnesnė, gerbianti.

5. Skirkite laiko, dėmesio santykių krizei įveikti, įsiklausykite į save ir vienas į kitą. Šeimos laimę kuria abu sutuoktiniai. Jeigu vienas iš jų kategoriškai nebenori ir atsisako savo pastangų, atsakomybės, savo indėlio, vargu ar yra kokių nors būdų tai pakeisti.

Rita Zykienė, psichologė psichoterapeutė