Kaip aš atsikračiau nemigos (2)

Aš labai gerai supratau, kad, jeigu vis dar normaliai nemiegu, reiškia, vis dar kažką darau negerai. Supratau, kad turiu pradėti mokytis miegoti iš naujo, nes per eilę nemigos metų tiesiog užmiršau, kaip tas normaliai atrodo. Kitas dalykas - reikėjo išvaryti iš savęs nemigos baimę.

Tad nuo to ir pradėjau. Vaikščiodama rytais kaliau sau į galva, kad neturiu nemigos baimės, kad vakarui atėjus atsigulsiu ir lengvai užmigsiu. Per visą dieną save taip ir įtikinėjau. Pradžioje tai nebuvo lengva, nes eidama miegoti aš jausdavau didelį nerimą. Lovoje, norint, kad nelįstų įvairios mintys, jas reikia kažkur nukreipti. Tam labai padeda miegamajame lengva klasikinė muzika. Reikia pabandyti į ją sutelkti dėmesį ir užsimiršti. Arba galima įsijungti televiziją ir pabandyti nukreipti dėmesį per ją. Tik miegamajame, kaip žinome, nėra labai sveika žiūrėti televiziją, tačiau trumpam, kol atsikratysime nemigos, tas nepakenks. Jei palyginsim, televizija daro mažiau žalos negu nemiga.

Turbūt visi esame girdėję, kad miegoti reikia gerai išvėdintame kambaryje. Nesvarbu, gerai miegate, ar ne, bet jei gyvenate blogai vėdinamose patalpose, visada būsite nepailsėję, nervingi ir galite net susirgti kvėpavimo takų ligomis. Jei neužmiegame, galima įsiklausyti į lėktuvų ūžesį, automobilių garsus, kai tie garsai yra tolimi ir raminantys. Be to, dieną gerdavau raminančias ramunėlių, melisos, valerijono arbatas su medum.

Štai tokiais būdais aš po truputį įveikiau baimę eiti miegoti. O kai junti, kad tau sekasi, ateina dar daugiau pasitikėjimo savimi. Dienos metu ne tik save įkalbinėjau, kad atėjus nakčiai gerai miegosiu, bet stengiausi būti atsipalaidavusi, neįsiaudrinti dėl smulkmenų, nesileisti su niekuo į ginčus ar barnius. Gyvenau pagal taisyklę: pasakai ką nors, bet, jei matai, kad žmogus to nepriima, tai nesistenk jo įtikinti ir pasitrauk. Nereikia stengtis susidraugauti su tuo, kuris tavęs nesupranta.

Mūsų pasąmonės galia

Man gyvenime labai padėjo Joseph Murphy knyga "Jūsų pasąmonės galia". Kažkada jau esu apie ją rašiusi. Nėra lengva tą knygą skaityti, o tuo labiau - suprasti. Bet kuo daugiau giliniesi, tuo labiau supranti. Tačiau svarbiausia, įgauni vis didesnį pasitikėjimą savimi, o tuo pačiu ir Dievu. Žmogus, kuris netiki savimi, netiki ir Dievu - nesvarbu, kaip uoliai jis vaikšto į bažnyčią ar koks uolus yra katalikas. Jis gali tau sakyti, kad jis tikrai tiki į Dievą, bet net taip sakydamas, jis pats širdyje nėra tikras. Čia nieko smerktino, mes gyvename tokiame amžiuje ir tokioje aplinkoje. Tikro tikėjimo negausi per vieną dieną. Jis - kaip dovana, kurią reikia užsitarnauti. Bet kartodamas kiekvieną dieną tikėjimo tiesas, darydamas gerus darbus, pajusdamas tų darbų rezultatus, tu po truputį artėsi prie Dievo, įtikėsi vis labiau į jį, o tuo pačiu ir į save.

Kiekvieną rytą vaikščiodama aš meldžiuosi, dėkoju Dievui už kiekvieną dieną, įtikinėju save, kad esu laiminga ir rami, liepiu iš manęs išeiti visoms neigiamoms emocijoms, prašau, kad į mane įeitų tik darna ir ramybė. Melsdamasi bandau sau įsikalbėti daug teigiamybių, o neigiamybėms "įsakau" išeiti iš manęs. Tokiu būdu nusiraminu ir daugiau nebesiaudrinu, nepanikuoju. Man svarbiausia gyventi taip, kad mano sąžinės nedrumstų joks šešėlis, kad žmonės neturėtų dėl ko man priekaištauti. Žinoma, šventais mes niekada nepasidarysime, klaidų visuomet buvo ir bus. Bet tų klaidų negalima užtušuoti, jas reikia priimti ir bandyti taisyti.

Nusiraminti man padeda ir Šv. Rašto skaitymas. Tai nėra lengvas veikalas. Norint suvokti, kas ten pasakyta, jį reikia skaityti daug kartų. Tik tuomet jis ims pasiekti tavo sąmonę. Padeda ir kasdieninės maldos, kalbėjimas su savimi ir Dievu. Apskritai, esu įsitikinusi, kad gyvenime galima pasiekti viską - viską, kuo tikite ar mintyse įsivaizduojate, viską, ko meldžiate ir ta linkme dirbate. Įsiklausykite į savo mintis. Čia glūdi nuostabių dalykų.

Šaltinis: alietuvis.com