Kai puola ligos

Mano Vyresnėlis, būdamas trijų savaičių amžiaus, pirmą kartą gavo antibiotikų, ir tas ratas įsisuko taip, kad sirgdavo kiekvieną mėnesį iki pusantrų metų. Ko tik nedarėme, kaip tik negrūdinome, vis tiek sirgo.

Tas bejėgiškumo jausmas, kai mažylis serga, pažįstamas kiekvienam, turinčiam vaikų. Padarytum bet ką, kad tik nereikėtų matyti kenčiančio kūdikio!.. Tuo dažnai naudojasi gydytojai ir bruka visokiausius farmacininkų "stebuklus". Išleidi keliasdešimt litų, o po to visokiausi buteliukai su sirupais nuo kosulio, purškalai ir t.t. stovi nenaudojami. Todėl niekuomet nereikia skubėti pirkti vaistų, bent jau aš dabar, su gydytojos pagalba, stengiuosi gydyti pasitelkdama liaudies mediciną.

Vyresnėliui jau įprasta prieš miegą išgerti karšto pieno su medumi, ypač tai padeda, kai jis kosti ar skauda gerklę. Jokių kitų vaistų ir nebeprireikia, ypač jei dar į pagalbą pasitelki kantrybę, mat peršalimo ligoms reikia laiko, kad jos pasitrauktų...

Aišku, su kūdikiais yra viskas sudėtingiau. Mano vaikų gydytoja niekada neskuba skirti antibiotikų, tačiau kai Vyresnėlis karščiuodavo smarkiai ir ilgiau nei keturias dienas, laukti, pasak jos, negalima, jei norima išvengti komplikacijų. Taigi taip ir susidarė ilgiausias antibiotikų sąrašas kompensuojamųjų vaistų knygelėje...

Sezono bėdos

Šiomis dienomis mano šeimyną vėl aplankė sezono bėdos: kostim ir sloguojam visi, išskyrus Mažylį. Vyresnėliui baisiausia ne prasta savijauta, o tai, kad negali bučiuoti broliuko į lūpas. Aiškinu, jog ir mes su tėčiu negalim broliuko pamyluoti, bet mažai tai padeda, todėl leidžiu Vyresnėliui pabučiuoti mažojo rankytę.

Sakoma, kad reikia sergantįjį izoliuoti nuo sveikų šeimos narių, bet su vaikais tai visiškai neįmanoma, todėl baisu, kad Mažylis taip pat neatsilaikys. Kol Vyresnėlis karščiavo, mažajam keletą vakarų įkišau "Viburkol" žvakutę, - sako, veiksminga...

Ketvirtadienį Vyresnėlį turėjau vesti į muzikos mokyklėlę, deja, pirmąją demonstracinę pamokėlę teko atidėti dėl nepraeinančio kosulio. Seniai svajoju, kad vaikas turėtų dar kokios veiklos, ir kadangi turi gerą muzikinę klausą, pasirinkome šią sritį. Aišku, tai vėl patuštins mūsų šeimos biudžetą keliomis dešimtimis litų per mėnesį, tačiau nebegaliu pasyviai stebėti, kaip jis trokšta veiklos ir bendravimo su bendraamžiais.

Tiesa ir ta, kad teko rinktis: buvome suplanavę apdrausti abu vaikus gyvybės draudimu, tačiau pasipainiojo skelbimas apie sudarinėjamą grupę muzikos mokyklėlėje... Lauksim geresnių laikų...

Taip norėtųsi, kad mūsų vastybėje daugiau dėmesio būtų skiriama ne įspūdingų pramogų centrų statyboms ar nerealių projektų įgyvendinimui, o vaikų užimtumui ir sveikatinimui, kad nereikėtų tėvams rinktis, kur leisti savo atžalas: į baseiną ar į muzikos mokyklą, kad noro lavinti savo vaiką nevaržytų jokie finansiniai pančiai.

Kol kas savo atžalas daugelis galime tik besąlygiškai mylėti, nes meilė nieko nekainuoja...