Kai ateina laikas atsiskirti nuo mamos

Šiandien klinikinė depresija pasaulyje jau yra antra priežastis, dėl kurios žmonės tampa nedarbingi. 45-60 proc. savižudybių planetoje paskatina būtent ši būsena. Anglų psichiatras ir psichoterapeutas Robinas Skineris (Robin Skinner) savo knygoje "Šeima ir kaip joje išgyventi" aiškina, kaip mamos, pačios to nežinodamos, gali įdiegti savo vaikams depresijos pagrindus.

Kaukės

Depresinių būsenų yra daug ir įvairių. Tiksliau pasakius, tai tam tikri depresijos ekvivalentai, kurie pasireiškia psichosomatiniais sutrikimais. Pavyzdžiui, žmogus jaučia skausmą - tikrą fizinį skausmą, bet jo fizinių priežasčių nerandama. Todėl, kad depresija, pasak psichoterapeuto, turi daugybę kaukių: kaprizingas skrandis, alkoholizmas, fobijos, nepagrįstas nerimas dėl savo sveikatos ir t. t.

Kaip tos "kaukės" atsiranda? Pasak R. Skinerio, dažniausiai dėl auklėjimo ypatumų ir tam tikrų įvykių. Blogiausia, kad "kaukių" neįmanoma gydyti... Jas reikia nuplėšti.

Depresija, anot psichoterapeuto, yra savotiškas vidinis "negyvenimas". Žmogus negali judėti į priekį, kol nėra išgyvenęs praeities netekčių: atsiskyrimo nuo mylimo žmogaus, artimojo mirties, atleidimo iš darbo. Ko nors netekus, iš pradžių visada perveria skausmas, paskui apima pyktis, vyksta kaltųjų paieškos - visa tai yra priemonės skausmui apmaldyti. R. Skineris sako: gedėjimas, liūdesys, sielvartas dėl to, kas įvyko, turi teisę tęstis tiek laiko, kiek paskyrė gamta. Žmogus turi leisti sau pabūti nelaimingas, visiškai atsiduoti sielvartui, išgerti skausmo taurę iki dugno, o po to eiti toliau. Bet jeigu jis neišgedėjo iki galo, praradimo jausmas jo nepaleis, taps inkaru.Bet kokia netektis turi būti suvokta, išgyventa, apmąstyta ir pripažinta - tik tada galima gyventi čia ir dabar. Jeigu žmogus sveikas, net ir po netekties pamažu jis į savo vidų įsileidžia šviesos, ir jam tampa lengviau.

Daugelis mano, kad liūdėti, sielvartauti - tai bereikalingas laiko eikvojimas, silpnumo požymis. Gero linkintys patarėjai ragina verčiau eiti papramogauti, prasiblaškyti, užuot "depresavus". "Radai dėl ko graužtis... - priekaištaujame ir patys sau, - verčiau pagalvok, kiek žmonių skursta ir žūsta pasaulyje... " Tačiau, pasak R. Skinerio, sielvartas - tai natūrali būsena; ji reikalinga ir naudinga. Kuo giliau pasinersi, tuo greičiau išnirsi.

Ištverti savo vaiko nerimą

Kai vaikui ateina laikas atsiskirti nuo motinos, kiekvieną savo žingsnelį į šalį nuo jos jis išgyvena kaip mažytę netektį. Kiekvieną kartą jis patiria - ir turi patirti - nusivylimą. Būtent šie trumpi nerimo, liūdesio momentai ir padeda vaikui atsiskirti. Subartas, sugėdintas, išgąsdintas, jis nuslopins ir neigs šiuos jausmus - ir niekada nesugebės savo viduje paleisti mamos rankos. Būtent todėl čia itin svarbus mamos elgesys. Ji pati turi ištverti savo vaiko nerimą ir liūdesį, nepulti jo "gelbėti" nuo šių jausmų, bet pamatyti, jog kartu su buvusio bejėgiškumo praradimu jos mažylis palaipsniui įgyja savarankiškumo. Be abejo, viskam yra saikas, ir jeigu vaikas pernelyg bijo - mama turi jį nuraminti. Tačiau nereikia to daryti be reikalo. Psichologiškai sveika motina intuityviai jaučia ribas. Ji leidžia vaikui patirti šiek tiek kančios, suteikia galimybę iškęsti netektį ir patikina, jog visada bus netoliese, pasiekiama - jei tik prireiks paramos. Pasak R. Skinerio, daugelis motinų turi įgimtą gebėjimą atskirti, ar vaikas tik zirzia norėdamas sukelti jai gailestį, ar jam iš tikro reikia pagalbos. Tai matydamas, jis palaipsniui išmoksta paleisti jos ranką, tvarkytis pats, atsisakyti absoliučios priklausomybės.

Jeigu motina pernelyg jautriai reaguoja į atžalos nerimą, nesugeba ištverti jos nusiminimo, nuolat skuba ją dengti savo kūnu, guosti, gelbėti, - jos vaikas neturi galimybių atsiskirti ir tapti nepriklausomas. Ateityje, kai šalia nebebus mamos, jis nuolat ieškos atramos ne savyje, o tarp kitų žmonių. Jis taps nuo jų priklausomas. Maža to - jis bijos savo negatyvių jausmų, kurie iš tiesų yra sveiki ir natūralūs. Jis sakys: "Aš to negaliu ištverti", o tai, pasak psichoterapeuto R. Skinerio, - tiesus kelias į depresiją.

Žmogus turi mokytis išgyventi praradimus, aštrų jų skausmą, o ne priešintis ar bėgti nuo jų (nes tai neįmanoma). Nors ši patirtis skausminga, būtent toks yra brendimo kelias, toks yra gyvenimas. "Bandydami atsiriboti nuo negatyvių emocinių potyrių, mes tuštėjame ir tampame negyvi", - teigia R. Skineris.

Negyvumo būsena

Negyvumo, arba depresinė, būsena žmogų paralyžiuoja, kai jis atsisako tikrųjų - sielvarto, liūdesio, gedėjimo - jausmų. Mirę jausmai - tai miręs žmogus. "Jeigu jūs sudeginote tiltus ir nejaučiate dėl to liūdesio, tai jumyse negims ir joks kitas jausmas", - sako psichoterapeutas. O "be jausmų" jūs negalėsite suprasti savo būklės.

Daugybė žmonių, užgniaužę nusivylimą, liūdesį, skausmą, stoiškai tvirtina, kad jiems "viskas ok". Daugybė žmonių išgyvena depresiją, bet to nepripažįsta. Dauguma visą laiką sau ir kitiems įrodinėja, kad aplinkiniai jo gyvenimą daro nepakeliamą.

Grįžkime prie vaiko atsiskyrimo nuo mamos. Jeigu mažylis, susidūręs su liūdesiu ir savo veido mina vos parodęs SOS, akimirksniu prisikvies mamą, jis įpras, kad kažkas kitas privalo sutvarkyti pasaulį taip, kaip jam reikia. Jeigu mama kada nors to nebepadarys - jis bus nepatenkintas mama, jeigu nepadarys kas nors kitas - jausis nuviltas ir apgautas.

Atsiskirti, netekti, liūdėti, ilgėtis, ištverti skausmą, o ne jį smerkti ir neigti, - viso to turime mokyti savo vaikus. Neatribokime jų nuo to, kas natūralu, neverskime jausti kaltę dėl to, kad jie ilgisi, pyksta ir liūdi...

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ