Ką daryti, kai tėvas terorizuoja?

Klausimus specialistei siųskite paspaudę čia

"Turiu draugę, jai 17 m. Ji labai kenčia dėl savo tėvo diktatūros. Jos tėvas elgiasi pagal nuotaiką, kuri dažniausiai būna bloga. Bendrauja arogantiškai, nemotyvuotai riboja jos laisvę turėti savo pomėgių (pvz., uždraudžia eiti į teatro repeticiją). Pats buvęs sunkus paauglys, tokiu būdu jis bando "apsaugoti" savo dukrą nuo blogos įtakos. Man gaila draugės, ji dažnai verkia ir labai kenčia. Pridursiu, kad ji gerai mokosi ir savo elgesiu neduoda pagrindo ja nepasitikėti. Draugės mama ją supranta, bet mažai kuo gali padėti, nes nenori pyktis su vyru arba skirtis, sako, kad jau per vėlu ką nors pakeisti. Ji bando dukrą "pridengti", kai ji eina, tarkim, į gimtadienį, bet galiausiai jai kliūva nuo vyro ir ji pati verkia kaip vaikas. Draugė bando pasikalbėti su tėvu, kad jis labiau pasitikėtų ir nebūtų toks grubus, net rašo jam laiškus, bet jis nereaguoja. Norėčiau, kad patartų psichologė. Ačiū. Lina, 17 m."

Klausimus specialistei siųskite paspaudę čia Telefonas privačiai konsultacijai 8 685 78601

Ką čia realiai galima pakeisti? Pačios situacijos nepakeisi, nes nepilnametė priklausoma nuo tėvų. Jos tėvo irgi nepakeisi, nes jis nenori keistis. Mama, iš laiško sprendžiant, pati elgiasi kaip vaikas. Ką gali padaryti pati mergina?

Merginai patarčiau savo energiją nukreipti ne į savęs gailėjimąsi, kad negali pakeisti šiandieninės situacijos, o į tikslą ateityje. Jai jau 17 metų, vadinasi, atsiveria galimybė greitu laiku palikti tėvų namus. Tereikia dar kiek laiko susiimti ir pakentėti. Bet prasmingai.

Ką tai reiškia - pakentėti prasmingai?

Nusiraminti ir pagalvoti, ko ji nori pasiekti dėl savęs, kai išeis iš tėvų namų. Tuomet visas jėgas skirti tam, kad svajonė taptų realybe.

Turimas tikslas ateityje kiekvieną žmogų pakelia virš kasdienybės sunkumų, suteikia dvasines stiprybės, jėgų kovoti ir nepasiduoti. Jei toji mergaitė tokį tikslą sau atras, jis padės jai pakilti virš kasdienių sunkumų ir nesusitapatinti su savo šeimos problemomis.

Svarbu suvokti, kad ji yra atskiras žmogus. Ji nekalta dėl savo tėvų nenusisekusių gyvenimų. Reiktų išmokti "distancijuotis" nuo jų, kiek tai įmanoma. Atsiskirti sykiu suvokiant, kad tėvai ją myli.

Tėvų meilė kartais tampa kalėjimu.

Žmonės ir kalėjime išmoksta gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Čia jau priklauso nuo kiekvieno dvasios stiprybės ir užsispyrimo.

Kai tėvų gyvenimas nenusisekęs, vaikai tyliai sau prisiekia užaugę nesielgti taip, kaip elgėsi jų gimdytojai. Gaila, bet daugelis pamiršta, kaip jautėsi, kai buvo vaikai. Mes gi šeimos santykių modelį paveldime, nusikopijuojame nuo tėvų ir toliau tiražuojame tas pačias klaidas iš kartos į kartą. Mergaitės nesąmoningai vyrą renkasi pagal tėvo paveikslą, berniukai žmoną - pagal motinos...

Kurti savo likimą reikia pačiam, o ne leisti kurti jį kitam už save. Tai reiškia prisiimti atsakomybę ir viską daryti, kad gyvenimas būtų toks, kokio mes norime. Daryti, o ne svajoti.

Ką reikia daryti?

Dirbti su savimi, savo vertybėmis, norais, realizuoti juos, atidžiai derinant savo lūkesčius, norus su kitų žmonių norais, lūkesčiais.

Dėl savo išgyventų vaikystės traumų mes dažnai ieškome prieglobsčio kokio nors žmogaus užuovėjoje. Tam, kad gautume iš jo tai, ko negavome iš savo tėvų. Būna gerai tik iki tam tikro laiko. Kol vieną sykį kitam žmogui pabosta spręsti mūsų problemas, atsineštas iš vaikystės.

Tuomet ir atsitinka taip, kad tėvų paliktas bagažas pradeda trukdyti.

Žmogus, būdamas jau brandaus amžiaus, gal net turėdamas savo vaikų, vis dar puoselėja vaikystės nuoskaudas: jis negali pamiršti, kaip mama arba tėvas padarė jam tokią arba anokią skriaudą. Ką tuomet jis pats perduos savo vaikams?

Aš jau minėjau, kad norėdami atsikratyti nuoskaudų naštos turime laikytis distancijos nuo savo tėvų gyvenimo.

Tai reiškia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai save atskirti nuo tėvų. Suvokti save kaip atskirą žmogų. Ir palaipsniui padėti tai padaryti savo vaikams. Mūsų vaikai turės rinktis ir už savo pasirinkimus prisiimti atsakomybę.

Vaiko atsiskyrimas - skausmingas procesas...

Būtent todėl - norėdami išvengti šito skausmo, tėvai nesąmoningai, patys to nesuvokdami, griebiasi įvairiausių manipuliacinių kontrolės priemonių. Ir čia jau priklauso nuo suaugusio vaiko: jeigu jis psichologiškai subrendęs, tos manipuliacijos veikia emociškai silpnai. Jeigu "bambagyslė" dar stipri, - kyla emocijų audros.

Taigi iš esmės tai pačių vaikų problema, tiksliau - uždavinys: suaugti.

Blogai, kai tėvai vaikui nepadeda suaugti, bet dar blogiau, kai vaikas neleidžia suaugti pats sau. Tuomet jis savo energiją eikvoja tam, kad temptų tą sunkią nuoskaudų naštą. Tą pyktį dėl tėvų klaidų. Taip, tėvai, žinoma, klysta, nes jie netobuli. Bet jeigu tu visą gyvenimą už tai ant jų pyksi, - taip ir liksi nesuaugęs, nesubrendęs žmogus, ir pats tapęs tėvu ar motina, negalėsi perduoti savo vaikams brandaus požiūrio į tarpusavio santykius.

Grįžkime prie mūsų 17-metės merginos ir pažvelkime į situaciją iš kitos pusės: tėvas stengiasi apsaugoti dukrą nuo pavojų. Tai suprantama. Ką tik visuomenę sukrėtė žinia, kad paauglys nužudė trylikametę susipažinęs su ja "Facebooke". Kaip visuomet puolėme ieškoti kaltų rodydami pirštais vieni į kitus: į socialinius tinklalapius, mokyklą, valdžią, blogus vaikus ir blogus tėvus. O kaip auklėti tą vaiką, kad jis nenueitų į pasimatymą su psichopatu?

Paaugliai smalsūs. Ėjo ir eis. Į įvairius socialinius tinklus ir visur kitur. Nenusaugosi ir draudimais nieko nepasieksi. Drausi - paslapčia landžios, susitikinės. Ir bėdų bus dar daugiau, kai nežinosime, kur ir ką jie daro.

Kas veikia vaikus, paauglius geriau nei draudimai?

Atvirumas. Tiesiog reikia atvirumo, ir ypač šeimose.

Reikia kalbėti apie socialinių reiškinių pliusus ir minusus, pranašumus ir pavojus... Apie tai turi, manau, kalbėti visi: ir tėvai, ir mokytojai, ir per televiziją, ir per radiją. Svarbu, kad vaikai ir paaugliai gautų savalaikę ir realią informaciją. Svarbu, kad ribas žinotų.Tuomet jie patys bus atsargesni. Juk turint reikiamos informacijos įsijungia savisaugos instinktai, padedantys apsisaugoti nuo blogos įtakos. Aišku, kai šeima nestabili, rizikos faktorius didesnis.

Kodėl?

Todėl, kad tada psichologiškai stipresni būna kiti dalykai, esantys už šeimos ribų: draugų įtaka ir pan. Kai šeima stipri, kai vaikas joje gerai jaučiasi, - jam lengviau atsispirti išorinėms pagundoms. Tuomet smalsumas nenugali savisaugos instinkto.

Kalbino Andromeda Milinienė