Jurgita Valiulienė: "Visi esame gabūs jausmų tapybai"

Piešiniuose mes iškeliame į paviršių tai, ką reikia išlaisvinti. Kas mumyse per ilgai užsibuvo, įstrigo, kas skauda, neduoda ramybės. Galbūt iki galo net nesuprasime, ką reiškia lape atsiradęs vaizdas, kurį išvedžiojo ranka, - ne tai svarbiausia. Išgijimas prasideda kuriant. Kūryba, menas - terapija, padedanti užmegzti kontaktą su savimi. Jūs neturite mokėti piešti arklio, kad galėtumėte jį nupiešti... savaip.

"Labai norėtųsi, kad darželių, mokyklų pedagogai tai suprastų ir netrukdytų šiai natūraliai terapijai vertindami vaiko kūrybą pažymiais ir juolab savo kritika", - sako psichologė, meno terapeutė Jurgita Valiulienė.

Berniukai ir "Džiaugsmas"

Menas ir psichologija. Kaip šios sritys atėjo į jūsų gyvenimą? Tai paveldėtas ar netikėtas polinkis?

Polinkį į meną paveldėjau iš senelio. Gimiau ir užaugau Kelmėje. Tėvai išsiskyrė, kai buvau septynerių metukų, ir dėl vėliau susiklosčiusių aplinkybių mane augino seneliai iš tėčio pusės. Tai buvo be galo šilti ir šviesūs žmonės, užauginę keturis savo vaikus ir vėliau - mane.

Močiutė buvo siuvėja, senelis - batsiuvys, labai vertinamas amatininkas. Jis mokėjo groti gitara, smuiku, puikiai dainavo. Senelis ir buvo pirmasis mano muzikos mokytojas. Pastebėję, kad "groju", kuo tik pakliūva - stalais, lentynomis ir kitais paviršiais, seneliai nuvedė mane į muzikos mokyklą.

Baigiau fortepijono klasę ir pasirinkau muzikos mokytojos, choro dirigentės profesiją. 2002 metais, choro "Ąžuoliukas" vadovo prof. Vytauto Miškinio paraginta, įsitraukiau į projektą "Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją". Kelmėje įkūriau berniukų chorą "Džiaugsmas", jame dainavo 60 vaikų.

Penkerius metus mūsų "Džiaugsmas" gyvavo ir buvo tikra atgaiva mažo miestelio vaikams: koncertavome ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. 2006 m. Belgijoje, Europos jaunimo chorų konkurse, kuriame pasirodė 99 chorai iš 22 šalių, atstovavome Lietuvai ir laimėjome antrąją vietą. Tie berniukai dabar jau tapo vyrais, tačiau dažnai man parašo, dalijasi šiltais prisiminimais...

Kodėl nusprendėte tapti psichologe?

Sprendimas gimė tuo pat metu, kai dirbau su choro vaikais. Jaučiau, kad man praverstų psichologinės žinios. Be to, keliaujant po kitas šalis man buvo akivaizdu, kad vaikai ten vertinami kitaip. Mūsų vaikai dažnai būna emociškai apleisti, liūdni, "užsiblokavę", nes jų tėvai - užsiėmę, pavargę, neturi laiko apkabinti, išklausyti... Aš jau tada supratau, kad pas mus vaikas nelaikomas vertybe, o taip neturėtų būti. Ši tema mane jaudino, todėl nutariau gilinti žinias ir įstojau mokytis į Šiaulių universitetą, studijavau socialinės pedagogikos psichologijos programą. Mano baigiamasis diplominis darbas buvo apie išsiskyrusių vaikų užimtumo svarbą.

Kodėl nutrūko berniukų choro veikla?

Išvykau gyventi į Klaipėdą. Uostamiestyje esu baigusi pradines klases, ir visada žinojau, kad vėl čia gyvensiu. Dukra įstojo studijuoti į LCC tarptautinį universitetą, įsigijome čia butą. Mano šeimyniniame gyvenime įvyko lūžis, viską pradėjau iš naujo.

Kas paskatino viską pradėti iš naujo?

Supratau, kad noriu tobulėti, atrasti kažką naujo. Nebenorėjau sėdėti darbo vietoje "nuo - iki". Subrendo laikas pritaikyti įgytą patirtį ir kitų žmonių sveikatos labui...

Meno terapija - saugi erdvė

Kur jūs įgijote meno terapeutės kvalifikaciją?

Sankt Peterburge. Meno terapija buvo mano diplominio magistro darbo tema. Sankt Peterburge mokiausi iš nepaprastai iškilių asmenybių, tarp kurių - Rusijos meno terapijos asociacijos prezidentas, Valstybinės I. Mečnikovo medicinos akademijos Psichoterapijos katedros docentas psichiatras Aleksandras Kopytinas. Nuostabus žmogus, aukštos kvalifikacijos specialistas... Jis pats meno terapijos metodų mokėsi visame pasaulyje, taip pat ir iš garsiosios JAV terapeutės Džoanos Kelog (Joan Kellogg).

Programa buvo labai sudėtinga, plati, ją dėstė ir dailininkė, ir šokio bei muzikos terapeutai, kiti psichologai, pasakų bei smėlio terapijų specialistai... Šios studijos, darbas, bendravimas su A. Kopytinu tarsi atvėrė man akis, pažadino iš letargo, padėjo suprasti, atrasti save.

Ką veikėte Klaipėdoje, kai tik čia atvykote?

Dirbau konsultante vienoje valstybinėje įstaigoje. Šešerius metus. Tai buvo nepaprastai turtinga patirtis, kurią branginu. Ji man atskleidė daug žmonių kančios priežasčių.

Ir paskatino įsteigti Meno terapijos centrą?

Taip.

Kokia meno terapijos esmė?

Žmogus (pacientas) piešia, išreikšdamas save, o meno terapeuto uždavinys - sukurti psichologiškai saugią erdvę ir skatinti įsitraukti į kūrybą, padėti pačiam žmogui surasti ir įvardinti priežastis, kurios sukelia gyvenimiškas problemas ir, naudojant meno terapijos metodus, pašalinti jas, rasti problemų sprendimo būdus.

"Išgijimas" vyksta jau meninės veiklos procese. Meno terapija ypač padeda vaikams, turintiems emocinių ar elgesio sutrikimų, nes su vaiku lengviau užmegzti kontaktą piešiant.

Kas neišlieta, virsta ligomis

Mūsų tinklalapyje www.ve.lt yra skyrelis "Klauskite", kuriame skaitytojai prašo psichologų patarimų. Pacituosiu jums vieną iš situacijų: "Turime 5 metų mažylį. Jis niekada neturėjo problemų su tualetu, bet jau antrą savaitę eina ten bent 30 kartų per 10 minučių." Trumpai tariant, reikalo nėra, bet vaikui atrodo, kad nori šlapintis. Uždegimo gydytoja nerado.

Enurezė, bronchinė astma, alergija, pilvo, galvos skausmai ir kitos "ligos", kurių priežasčių ir gydymo būdų dažniausiai neranda medikai, iš tikrųjų slepia psichologines problemas, kurių vaikas nemoka arba nenori įvardyti, pasakyti, o tėvai nemato, nesupranta arba nenori (bijo) sužinoti, pripažinti.

Susikaupusią įtampą vaikas bando išvalyti iš savo organizmo, atsikratyti jos "susirgdamas" tariamomis ligomis su realiais simptomais, bet fiziologinių priežasčių gydytojai neranda. Meno terapija kaip tik ir yra saugus būdas tas "ligas" išgydyti.

Mano pačios dukra nuo vaikystės turėjo polinkį nuolat sirgti peršalimo ligomis. Kai supratau jų psichologines priežastis ir pradėjau taikyti meno terapiją, kitus holistinius sveikatinimo būdus - visos ligos baigėsi.

O jeigu vaikas nemoka, nenori piešti?

Nėra vaikų, kurie nemokėtų piešti. Nėra žmonių, kurie nemokėtų piešti. Yra tik tie, kuriems kažkas pasakė, kad jie nemoka. Gal mokytojai, gal tėvai - galvodami, kad jie geriau už vaiką žino, kaip reikia piešti arklį ar žmogų. Tarkime, vaikas nupiešė galvą ir iš jos dygstančias kojas, o suaugusieji, tai pamatę, pakraupo ir pareiškė, kad arklys arba žmogus atrodo ne taip. Bet vaiko vaizduotėje jis atrodo būtent taip! Ir ne be reikalo. Išmanantieji vaiko psichologiją supras, kodėl jis taip nupiešė, o kas neišmano, mažų mažiausiai neturėtų piešinio vertinti. Piešiniuose vaikas (ir suaugęs taip pat) iškelia į paviršių tai, ką reikia išlaisvinti, "išpiešti". Labai norėtųsi, kad darželių, mokyklų pedagogai tai suprastų ir netrukdytų šiai natūraliai terapijai vertindami vaiko kūrybą pažymiais ir juolab savo kritika.

Mokytis mylėti - nesibaigiantis procesas

Jūs pati tapote paveikslus?

Kai buvau ketverių metukų, mane darželyje sukritikavo pedagogai, sakydami, kad blogai piešiu, - šypsosi. - Nuo to laiko nemėgau dailės. Bet mokydamasi Sankt Peterburge pas A. Kopytiną supratau, kad aš galiu, moku ir noriu piešti. Ir kad tai padeda man išreikšti, išlaisvinti savo jausmus.

Turite dukrą. Kokią specialybę ji pasirinko?

Mano dukrai 26 metai, ji LCC tarptautiniame universitete baigė verslo vadybą. Dabar augina 11 mėnesių dukrytę.

Ką jūsų anūkė jau sugeba?

Dabar ji žengia pirmuosius žingsnius, bet puikiai supranta, kad kur kas lengviau ir greičiau yra ropoti keturiomis, - šypsosi.

Jurgita, kai jūsų tėvai klausia, kaip susitvarkyti su vaikais, ką jiems atsakote?

Manęs tėvai to klausdavo dar tais laikais, kai vadovavau berniukų chorui Kelmėje. Ką reiškia "susitvarkyti"? Mylėti juos reikia. Išreikšti savo meilę. Mokytis mylėti ir mokyti išreikšti savo meilę. Tai daryti nuolat, nes tai nesibaigiantis procesas, jis nebūna galutinis. Barbę ar medinį arkliuką galima nupirkti ir suaugusiam vaikui, jeigu to nepadarėte vaikystėje... Galima ir nusipirkti pačiam. Sakau tai ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jeigu mums trūko meilės, jeigu negalėjome meilės pamokų perimti iš savo tėvų, negalime, nežinome, kaip to išmokti patiems, kai auginame savo vaikus, tuomet verta pagalbos kreiptis į tuos, kurie žino daugiau už mus.

Vaikai sugeba rinktis

Pacituosiu dar vieną skaitytoją, kuris paliko savo komentarą po straipsniu, parašytu specialisto, daug žinančio apie depresiją: "Visas gyvenimas yra šūdo krūva. Užknisot juodai su tokiais straipsniais, nes man tai nieko nepakeis, suprantat??? Jau seniai viskas yra sušikta. Nekenčiu savęs ir gyvenimo. Viskas yra šūdo krūva."

Man atrodo, aš skaičiau tą komentarą, aš jį atsimenu.

Ką tas žmogus galėtų padaryti, kad geriau jaustųsi jau šiandien, dabar?

Užsiimti meno terapija. Išpiešti savo nuoskaudą. Žinoma, geriau, jei tai darytų su meno terapeutu.

Jūs manote, kad kūryba gali išlaisvinti mus iš praeities, iš "sušikto gyvenimo"?

Taip. Kūryba yra terapija. Aš savo praktikoje naudoju muzikos, šokio, dramos, pasakų terapijos metodus. Taip pat smėlio terapiją ir netgi kraštovaizdžio...

Jeigu menas gydo, vadinasi, gerai, kad tėvai spaudžia vaiką baigti muzikos mokyklą?

Menas gydo, jeigu jį renkamės savanoriškai. Jeigu spaudžia - nepadės. Atvirkščiai - gali pakenkti. Leiskime vaikams rinktis. Nenurodinėkime jiems, ką jie turėtų veikti ir juo labiau - ką jie turėtų jausti.

Jausti, kas tau geriausia

Jums buvo lemta išgyventi vaiko, kurio tėvai išsiskyrė, istoriją. Ar dabar bendraujate su savo tėvais?

Taip, bendrauju. Tai puikūs žmonės, kuriuos labai myliu.

Atleidimo psichologija - labai plati tema. Vis dėlto kas labiausiai padeda atleisti savo tėvams jų padarytas skriaudas?

Supratimas. Reikia bandyti, stengtis suprasti, kodėl žmonės vienaip ar kitaip pasielgė. Nuolat dėl visko kaltinti savo tėvus, įstrigti vaikystės traumose iki pat brandos, o gal net gyvenimo galo - tai jau paties žmogaus klaidingas pasirinkimas. Vaikystėje aplinkybių pasirinkti negalime, bet suaugę galime rinktis, kaip mums tas aplinkybes vertinti.

Turite 11 mėnesių anūkę. Ko labiausiai jai linkėtumėte?

Aš tikiuosi, aš labai norėčiau, kad mano anūkė leistų sau jausti. Kad gyvenime ji veiktų tai, ką pati nori, o ne ką primeta aplinka. Kad pažintų save ir žinotų, ko nori ir kas jai yra geriausia.

Metus laiko veikia jūsų įkurtas Meno terapijos centras. Kokių turite ateities tikslų, planų?

Norėčiau vesti seminarus apie meno terapiją pedagogams, darželių auklėtojams. Noriu surinkti psichoterapinę ir šokio terapijos grupes. Taip pat norėčiau padėti žmonėms, kenčiantiems įvairias priklausomybes.

Ko dar siekiate išmokti?

Aš nuolat mokausi atverti vaiko pasaulį. Tam naudojamos specialios metodikos, jas ilgai studijavau ir toliau tą darau. Todėl, kad bendrauti su vaiku - mažu ir jau užaugusiu - reikia labai atsakingai, atsargiai, jautriai, subtiliai, nepažeidžiant jo būtinų savigynos ribų. Šiuo metu rengiuosi dalyvauti seminare Italijoje.

Sonata fortepijonui

Jurgita, ar šiandien dar prisėdate prie fortepijono?

Taip, kartais pagroju.

Kokį kūrinį mėgstate labiausiai?

Josifo Geništos (Iosif Genishta) sonatą fortepijonui, kurią grojau per baigiamąjį egzaminą muzikos mokykloje. Ją kartą bandžiau skambinti net viename Paryžiaus bare, - juokiasi.

Ką dar mėgstate veikti laisvu laiku?

Keliauti, skaityti... Tapyti, muzikuoti...

Kokią terapiją pati sau taikote norėdama išlaikyti vidinę pusiausvyrą, atsipalaiduoti?

Daug metų praktikuoju ciguną - kinų sveikatingumo ir savireguliacijos metodus. Reguliariai, kiekvieną rytą, - šypsosi. - Domiuosi Rytų praktikomis, esu reiki meistrė, užsiimu meditacija.

Psichologai nuolat kartoja, jog reikia mylėti save. Dažniau žinome, ką reikia daryti, rečiau - kaip. O kaip jūs tai darote? Kaip palepinate, apdovanojate save?

(Susimąsto) Aš neverčiu savęs aukotis, kad paskui už tai galėčiau save apdovanoti. Tiesiog gyvenu. Džiaugiuosi gyvenimu. Tas džiaugsmas ir yra dovana. Galimybė padėti žmonėms suprasti save taip pat yra dovana.

O grožio salonas, pėdų masažas?

Turiu dovanų kuponą procedūrų kompleksui, iki šiol nepasinaudojau... Gerai, kad priminėte, šiandien pat nueisiu, - juokiasi.